Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
11 teiginiai17 įrašai2 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 11 teiginiai ir visi 17 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–17 iš 17 rodomų įrašų
Narbutas rašo, kad Patelo stabas didžiojoje Romovės šventykloje stovėjęs Perkūno dešinėje.
PDF 111
Patelas (Patelo)\nSkraidančių oro dvasių dievas, savitas aukščiausiosios ka\ntegorijos angelas. Kitaip jį vadinę Pateno, Potelo. Savo stabą\njis turėjo didžiojoje Romovės šventykloje, Perkūno dešinėje.
Narbutas senovės Romovėje aprašo aukurą su Amžinąja ugnimi, prižiūrimą vyriausiojo žynio prie šventojo ąžuolo ir dievų stabų.
PDF 225-226
Lietuvoje, Hartknocho nuomo\nne, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės.\n3. Dievo Perkūno šventykloje, senovės Romovėje, švento\njo ąžuolo ir žymiausių dievų stabų akivaizdoje stovėjo auku\nras su Amžinąja ugnimi, kurstoma ąžuolinėmis malkomis, ku\nri degė prižiūrima paties vyriausiojo žynio.
Narbutas Romovės mitologinį pavadinimą sieja su ąžuolo šventumu ir žodžiu „Romumas“.
PDF 236
235\n\n## Puslapis 235\n\nclžiu. Romovės šventyklos mitologinis pavadinimas siejamas\nsu ąžuolo šventumu. Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė\nsusilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romu\nmas . Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventy\nbių prieglauda.
Narbutas rašo, kad kol prūsų Romovė nebuvo sunaikinta, iškilmingas aukas vyriausiems dievams kitur atnašauti nederėjo.
PDF 320
Kai dėl atskirų aukų atnašavimo kuriam nors iš dievų, kro\nnikininkai specialistai to neaprašo, tik priduria, kad senais lai\nkais, kai svarbiausioji šventykla - prūsų Romovė - dar nebuvo\ngalutinai sunaikinta, kur nors kitur atnašauti iškilmingų aukų\nvyriausiems dievams nederėjo. Vėliau žyniai, ištaškyti po Lie\ntuvos kraštus, tam įkūrė daugybę asmeninių šventyklų arba\nvisur pristatė aukurų. Saulės tekėjimas buvo aukų atnašavimo\nlaikas*.
Narbutas nurodo, kad Dusburgietis Romovę aprašė kaip kadaise buvusį šventą miestą ir krivio buveinę.
PDF 414
Be to, įrodymas, skatinantis sutikti, kad Dusburgietis tu rėjo neklystamų žinių apie dalykus, dėstomus tame skyriuje, o ypač apie kadaise Prūsijoje gyvenusį krivį, yra jo paties pasa kojimų sąryšis. Jis kalba apie kadaise buvusį šventą Romovės miestą, kaip apie krivio buveine. Pasak Faterio (cituota vieta), atrodo, čia nėra ko prikišti, ir tai tiesa, nes apie tokių pačių iš esmės romovių buvimą turime žinių iš kitų vietų: seniausia, apie kokią žinome, buvo Sambijos pajūryje; o kad vėliau kiek vienoje provincijoje turėjo būti panaši dievų buveinė, mes jau daugelyje mūsų istorijos vietų pateikėme įrodymus iš rašto pa minklų, ir kad šito iš tikrųjų būta, patvirtiname visiškai neabe jodami.
Narbuto pateikimu, vyskupo Kristijono kronikoje turėjo būti žinių apie sieros šaltinį netoli prūsų Romovės.
PDF 145
2 Senoje prūsų vyskupo Kristijono kronikoje turėtų būti žinių,\njog netoli prūsų Romovės buvęs sieros šaltinis, nuo kurio buvo ga\nlima uždegti degų daiktą (Kotzebue. Preuss. alt. Geschichte. B. L\nS. 261).
Narbutas Romovę vaizdavo kaip dievų šventovę didelės šventos girios viduryje Prūsijos provincijos vakaruose.
PDF 367
Di\ndžiuliuose krašto plotuose augo miškai, kurie geriau negu\ndabar saugojo Prūsijos bitynų kraštą nuo smarkių vėjų.\nBūtent provincijos vakaruose plytėjo didelė šventa giria,\nkurios viduryje buvo dievų šventovė Romovė; šis miškas\nošė beveik nuo pat šiaurinės pakrantės galo net iki prie\nAistmarių esančių pakrantės žemių. Kiti miškų plotai\ndriekėsi iš vakarų į rytus ir buvo turtingi žvėrių; Sam\nbijos miškuose dar ligi šiol gyvena anų laikų palikuonis\nelnias.
Narbutas teigia, kad taip pat kronikos liudija, jog šio dievo stabas, spirale susi raitęs žaltys, stovėjęs Romovės šventykloje, į kairę nuo Perkū no; varinis dievas buvęs su vidutinio amžiaus žmogaus galva.
PDF 104
Taigi senovės lietuviai šį jūrų dievą vaizdavo kaip di džiulį žaltį, tai yra žalčių karalių *. Taip pat kronikos liudija, jog šio dievo stabas, spirale susi raitęs žaltys, stovėjęs Romovės šventykloje, į kairę nuo Perkū no; varinis dievas buvęs su vidutinio amžiaus žmogaus galva. Atvaizdas parodytas II lentelės 7-ajame piešinyje.
Jau mes mūsų istorijos tyrimais įrodėme, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais Romovių būta ne vienoje vietoje ir jose gyveno atskiri kriviai, taigi Dusburgietis apie vieną Nadruvos krivį pasakė tai, kas tiko ir daugeliui kitų.
PDF 420
Jau mes mūsų istorijos tyrimais įrodėme, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais Romovių būta ne vienoje vietoje ir jose gyveno atskiri kriviai, taigi Dusburgietis apie vieną Nadruvos krivį pasakė tai, kas tiko ir daugeliui kitų. Ar dėl tos klaidos krivis visiškai nustoja egzistuoti? O iš tikrųjų ar dar neužsimena Dusburgietis (dalis III. - Skyrius 252) ir Ko- jalavičius (p. 32,35) apie Romovę, buvusią Lietuvoje ir ar apie tai nekalba senieji padavimai?
Būtent provincijos vakaruose plytėjo didelė šventa giria, kurios viduryje buvo dievų šventovė Romovė; šis miškas ošė beveik nuo pat šiaurinės pakrantės galo net iki prie Aistmarių esančių pakrantės žemių.
PDF 367
Pažvelgę į tų laikų Sambijos vidaus būklę, pastebėsi me didžiulių pokyčių, įvykusių per daugelį amžių: išdžiū vo daugybė ežerų, ir ten, kur kitadds buvo didžiulės pel kės ir klampynės, šiandien banguoja gražus derlius. Di džiuliuose krašto plotuose augo miškai, kurie geriau negu dabar saugojo Prūsijos bitynų kraštą nuo smarkių vėjų. Būtent provincijos vakaruose plytėjo didelė šventa giria, kurios viduryje buvo dievų šventovė Romovė; šis miškas ošė beveik nuo pat šiaurinės pakrantės galo net iki prie Aistmarių esančių pakrantės žemių.
Pats vardas upės Nemuno Niemon regimai yra len kiškas žodis, taip pat Romovė neženklina žinyčios, kaip pasakoj skelbia, bet trobesį, kuriame viešpats ir visų vyriausias valdymieras visos tautos gyvenęs, kaipogi šiandien dar žemaičiai namus viešpaties ir.
PDF 73
Nes jei Brutenis buvo jau viešpačiu ir tarnu dievų ir visų vyriausiu valdymieru ūkės dar pirm Vitevudo, kaip pati pasaka byloja, tai turėjo pirmesniai būti žinyčia įkurta ir kunigai paskirti, kurie ūkės dievus pirm to jau godojo, ką ne vien Pitėjas, kurs tą žemę šventa vadina, bet ir patys raštai Nemuno, kursai būk pirmasis žinyčią Rusnėj įkūręs, aiškiai rodo. Pats vardas upės Nemuno Niemon regimai yra len kiškas žodis, taip pat Romovė neženklina žinyčios, kaip pasakoj skelbia, bet trobesį, kuriame viešpats ir visų vyriausias valdymieras visos tautos gyvenęs, kaipogi šiandien dar žemaičiai namus viešpaties ir kunigaikščio rūmais vadina. Visur rodo lietuvius it 1 V o i g t, Geschięh.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tai paimta iš paminklų, rastų Prūsijoje, kur kaip dievai buvo garbinami du broliai - Vaidevutis ir Prutenis, garbinti per sta bus tų minėtų dievų, kurie turėjo ir atskiras savo valdymo sritis. Jam aukodavo sorų paplotėlius, iškeptus ant ugnies, sukur tos prie liepų medžių21. Kabirai (Kabiiy) Tai yra Trejybė, lietuviškai Trejopa (Triopa) arba Stabmel džių trejybė.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
4 Šiame straipsnyje kalbėsime apie dalykus, kurie nauji, Lietu vos istorijoje pasirodo pirmąkart. Juos reikia detaliau išdėstyti. Idant išvengtume pasikartojimų, kreipiame skaitytoją į šio veikalo antrąjį tomą, kuriame ketiname nušviesti tautos pradžią, taigi ten bus tin kamesnė vieta tiems įrodymams. Patys seniausi indai turėjo paprotį, 2 2 6 Beveik kiekviena jų šventoji upė vadinosi Ross.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
ko: „Įvairios šiaurės tautos manė, jog žmogus, turintis su savi mi ąžuolo amalą, ne tik negalėjo būti sužeistas, bet buvo tik ras, kad sužeis kiekvieną, į kurį paleis strėlę“. Jeigu atrodytų nepriimtina, kad šiaurėje augo visada žaliuojančių ąžuolų rū šis, tai būtų galima manyti, kad tie šventieji ąžuolai, augę Ro- movėje ir prie Upsalos, turėjo tankiai priaugusias amalo ša kas. Žinoma, kas tas krūmas, nenumetantis žiemą lapų, dau ginasi iš sėklų, esančių gražiose baltose uogose, kurios nunoks ta žiemą ir paukščių yra godžiai lesamos; šios sėklos niekad nesudygsta žemėje, o sudygsta ant kito medžio šakos, kur jas užneša paukščiai su uogomis; dėl savo klijingo paviršiaus jos, atsitiktinai prilipusios, tenai ir sudygsta; šie krūmai, kupeto mis augdami ant medžių, užauga sieto dydžio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Arntas (Arndt) 17 pa- teilcia priesaiką su užkeikimu, kurios reikalauta iš latvių kai miečių jų senoviniu papročiu: kad tapčiau juodas kaip anglis, subyrėčiau kaip žemės dulkės, kad virsčiau akmeniu. Šaltinis yra senųjų teismų sprendimai, priimti tikrojoje Lietuvoje, be siremiantys skrutinijomis, arba tardymais, kurių metu liudy tojai prisiekdavo; ten pasakyta: „Gerieji žmonės, verti pasiti kėjimo, dėjo kepures (pokladali szapki)“. Tai buvo senovinis 17 17 Lieflandische Geschichte (1757 metų leidimas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Gintaras lenkiškai vadinamas bursztyrv, jo pavadinimas pasiskolintas iš vokiečių kalbos bdrnstein, galbūt iš žodžio boernen, kuris reiškia „degti“, t. y. degus akmuo. Visuose lietuvių kalbos dialektuose vadinamas Gentoras; šio pavadinimo šaltinis, kaip spėja daugelis fi lologų, turėtų ¡būti bendras su lotynišku žodžiu Gigno ar ba ¡būdvardžiu Genitus, neva ¡gimęs iš žemės. Rusiškas žodis Hentar pasiskolintas iš lietuvių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
42 pav. Senovės prūsų herbas 470 ## Puslapis 465 VII lentelė Vaizduoja šventą Romovės miestą, buvusį Prūsijoje, Prūsos ir Bysleidos upių santakoje. Aptvare, kurį supa namai, pastatyti šven tovės tarnams ir pačiam vyriausiajam žyniui, auga žiemą vasarą ža liuojantis ąžuolas, prie kurio nišose stovi dievų stabai, o prieš juos - aukų deginimo aukuras su nuolat degančia ugnimi.