Liubekas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie brolį Henriką Valpotą, pirmą šventosios Marijos Teutonų namų ligoninės magistrą Pirmas šventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistras brolis Henrikas, vadinamas Valpotu, vadovavo daug metų, o mirė lapkričio penktą (pirmą) dieną ir palaidotas Akone. Bremeno ir Liubeko miestiečiai, pirmieji šio ordino steigėjai, kurie, kaip jau buvo sakyta, ištesėję įžadą nukeliauti į šventąją žemę ir susirengę grįžti į namus, patarti minėtojo valdovo Fridricho, Švabijos kunigaikščio, bei kitų Vokietijos kilmingųjų, dalyvavusių Akono apsiaustyje, jam ir padovanojo šią ligoninę su visomis gausiai gautomis išmaldomis bei gėrybėmis, kurioje šiems ligoniams jis drauge su broliais nuolankiai tarnavo ir rūpino visa, kas reikalinga.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tikriausiai Kotzebue vylėsi jų originalus rasiąs Ordino archyve ir galėsiąs apkaltinti Ordiną nauja piktadarystė, kaip kad buvo įpratęs. Jam lengviausia buvo atsekti tikrą įvykių eigą. Rygos miesto tarėjas Henrikas fon Calmaras su savo kolega Jonu Roghenu 1323 metų liepos 18 dieną Liubeko miesto rotušėje, dalyvaujant imperatoriaus kancleriui Janui fon Bremenui, daugeliui Liubeko katedros kanauninkų, dominikonų ordino vienuoliams ir miesto tarybos nariams, įteikė dominikonų ordino kunigams tariamus karaliaus Gedimino laiškus, prašydami juos čia pat skaityti.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Turėdami Durbės patyrimą, riteriai šį kartą nebesidavė apsupami, ir jų tekrito 10, kai pilgrimų esą žuvę daug. Keliose kronikose Lielvardės kautynės^173 yra atvaizduotos kaip skaudus ordino pralaimėjimas. 1261 m. balandžio 27 d. Livonijos ordino vicemagistras maldavo pagalbos iš Liubeko miesto, skųsdamasis, jog ordinas turėjęs daug nuostolių arkliais, ginklais ir kitokiomis gėrybėmis^174.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Žinodami gausią globą ir ypatingas privilegijas, o krikščionys - garantuotą tikėjimo laisvę, atvyko nemažai amatininkų iš Vokietijos - Saksonijos, Silezijos, Liubeko ir kitų Hanzos miestų, ir kartu su Rusios bei Livonijos pirkliais jie pasidarė turtingiausias Vilniaus gyventojų sluoksnis. Savo ruožtu lietuvių didikai ir kunigaikščio giminės, gyvenę Gedimino dvare, statydinosi ties pilimi medinius savo rūmus, o aplink kurdino savo valdinius.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

To antspaudo tokį apibūdinimą turime raštininko aprašyme. Notariats-Instrument, parengtame 1323 metais Liubeke: Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in Cathedra, continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra, et in circumferenda eius per quadraginta unam litteras et cruce sculptum erat: S. dei gracia Gedemini lethvinorum et ruthenor. reg.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Po Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pilies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jaunutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su valdovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis, 13 Rygos miestas buvo įkurtas 1200 metais, ant kalno, vadinto Righe, Dvinos pakrantėje, vyskupo Alberto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti krikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, bet ten dar prieš aštuonerius metus Bremeno pirkliai jau buvo pastatydinę keletą namų. 14 Gedimino laiške Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino miestams ir Gotlando salos gyventojams šis valdovas praneša, kad į Vilnių atvykę kolonistai galės vadovautis civiline teise, kokia naudojasi Rygos miestas, kol teisėtvarkininkai nesukurs geresnių įstatymų. Jure civili utantur Rigensis Civitatis, omnis vulgus, nisi tunc melius fuerit inuentum de sano consilio discretorum [tad visi [tie] žmonės tesinaudoja civiline Rygos miesto teise, jei paskui geriau nebus sumanyta išmintingųjų tarybos].

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Po Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pilies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jaunutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su valdovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis, 13 Rygos miestas buvo įkurtas 1200 metais, ant kalno, vadinto Righe, Dvinos pakrantėje, vyskupo Alberto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti krikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, bet ten dar prieš aštuonerius metus Bremeno pirkliai jau buvo pastatydinę keletą namų. 14 Gedimino laiške Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino miestams ir Gotlando salos gyventojams šis valdovas praneša, kad į Vilnių atvykę kolonistai galės vadovautis civiline teise, kokia naudojasi Rygos miestas, kol teisėtvarkininkai nesukurs geresnių įstatymų. Jure civili utantur Rigensis Civitatis, omnis vulgus, nisi tunc melius fuerit inuentum de sano consilio discretorum [tad visi [tie] žmonės tesinaudoja civiline Rygos miesto teise, jei paskui geriau nebus sumanyta išmintingųjų tarybos].