Daugpilis

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Vytautas, ligi šiol laikęs savo kariuomenę Rusioje žiemos stovykloje, negalėjo su keliais būriais, jį palydėjusiais į Lietuvą, im- 1396 m e ta i tis jokių veiksmingesnių žygių: nei niokojančių atremti, nei traukiančių namo vytis. Norėdamas vis dėlto atsilyginti priešui už tą antpuolį, jis, kuo greičiausiai sutelkęs karius, įsiveržė į Livoniją: nusiaubęs kaimus, užėmė Daugpilį Dauguvos V y ta u ta s n io k o ja Lipakrantėje. Esu tikras, jog v o n iją Vytautas turėjo tam tikrą tikslą, siųsdamas Į Livoniją savo kariuomenę, mat iš žvalgų jis sužinojo, kad Švitrigaila perėjęs iš Prūsijos į Livoniją.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Plk. Z. Sierakauskas parengė sukilėlių kovos planą. Buvo numatyta apjungti visas Kauno gubernijos sukilėlių pajėgas. Tuomet žygiuoti carinės kariuomenės tvirtovės Daugpilio link ir padedant ten tarnaujantiems iš Lietuvos kilusiems kariškiams, bandyti užimti šį svarbų strateginį punktą.

Šaltinis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos: didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a.

1427 m. jau Daugpilio komtūras informuoja savo vadovybę apie žygio į Naugardą išvakarėse Vytauto sušauktą pasitarimą su aukščiausiais (upersten) bajorais 2 5.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Netrukus nenumatyti įvykiai privertė koreguoti planus. Po nepavykusio grafo Liudviko Pliaterio antpuolio prieš Rusijos kariuomenės karinio transporto gurguolę, vykstančią į Daugpilį, teko atsisakyti šios tvirtovės puolimo, nes rusų karinė vadovybė perprato sukilėlių planus. Sukilėlių apmokymai ir reorganizacija Teresboro karinėje stovykloje užtruko 10 dienų.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Gimstanti Pirmoji Lietuvos Respublika 1919-1920 m. turėjo kariauti Nepriklausomybės kovose prieš bolševikus, atremdama jų ekspansiją prie Jiezno ir Kėdainių, po to vydama juos iki pat Daugpilio. Buvo priversta taip pat prie Radviliškio kautis su plėšikaujančiais bermontininkais (oficialiai: Rusijos Vakarų savanorių armija) - Rusijos baltaisiais, prie kurių dėjosi pralaimėjusios Vokietijos kariuomenės daliniai, o taip pat - prieš tautinės Lietuvos egzistavimo galimybę atmetusius, dar neseniai ginklo broliais buvusius lenkus prie Širvintų ir Giedraičių.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

ORiebiniai 1920 m. sausio pradžioje Latvijos ir LenkiJos kariuomenės išstūmė Raudonąją armiją iš Daugpilio. Latvijos teritorija buvo išvalyta nuo bolševikų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šis karžygys, kurį Livonijos riteriai klasta arba pasaloje sugavo ir laikė surakintą Vendeno pilyje, nusidūrė savo paties kalaviju, kurio iš jo neatėmė pagerbdami jo luomą. Tą kalaviją riteriai grąžino kunigaikščio giminėms, tarpininkaujant rusų kunigaikščiui Visvaldžiui (Vsevolodui), kurio sostinė buvo Gercikos pilis prie Dauguvos, autoriaus nuomone, dabartinis Daugpilis. Tą kalaviją lietuviai paskyrė savajam karo dievui; kiek kartų jį turėję su savimi kovodami su livoniečiais, tiek kartų nugalėję, nes buvo įsitikinę, kad jų karo dievas padės keršydamas už nužudymą Dangeručio, kuris, kaip jie manė, nelaisvėje buvo nužudytas tuo kalaviju.