Danija

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

416 ## Puslapis 416 giminių vadai buvo pirmieji žyniai; vykdydami šį pašaukimą, jie teisėjaudavo ir atlikdavo sprendimus; tai ši aplinkybė, atrodo, paaiškina Tacito prielaidą, kad tik žyniai turėjo baudimo teisę. Kai kuriose tautose tie santykiai buvo labiau išryškėję, ypač ten, kur į didžiąsias šventyklas susirinkdavo minios žmonių, kaip antai Švedijoje ir Danijoje. Čia žymiai daugiau bendraudavo vieni su kitais, beveik nesikeičiant savitarpio santykiui.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plinijaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakojimą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neatskirtos nuo medžių žievės1. 152 Pavienių gintaro gabalų randama beveik visur: Lietuvoje, Lenkijoje, Silezijoje, Čekijoje, Halės žemės anglių kasyklose, taip pat Danijos pakrantėse, nemažai gabalų išmesdavo Švedijos ežeras Maeleras. Kai kuriose Japonijos salose turėtų būti gintaro, nes tenykščiai gyventojai žino, iš ko jis atsiranda2.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Visi Šie įvykiai siejami su III amžiumi. 235 Frotono III sūnus Fridleifas buvo auklėjamas Rusioje, pas motinos, karalaitės Chunigardijos, gimines; vieno iš giminaičių — rusnėnų karaliuko — padedamas, jis susigrąžino iš jo tėvo atimtą Danijos sostą1. 236 Sklinda garsūs senoviniai skandinavų padavimai apie didvyrį Starkaterą, kuris buvo Sterverko sūnus ir vyresniojo Starkatero anūkas, ypatingos jėgos, narsumo ir karingumo žmogus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

236 Sklinda garsūs senoviniai skandinavų padavimai apie didvyrį Starkaterą, kuris buvo Sterverko sūnus ir vyresniojo Starkatero anūkas, ypatingos jėgos, narsumo ir karingumo žmogus. Jis buvo auklėjamas Danijos karaliaus Haroldo rūmuose kartu su karalaičiu Vikaru. Sis Siaurės didvyris pirmaisiais V amžiaus metais, kai Letrą, t. y. Daniją, valdė karaliai Halfadonas ir Fridleifas, o po jų — Frotonas IV, daug kartų rengė žygius į tolimus kraštus. Karalius Frotonas, valdęs, pasak Torfėjo skaičiavimų, maždaug IV amžiaus viduryje, sužinojo, kad lietuvių genties tautos, gyvenančios rytinėse Baltijos jūros pakrantėse; rusai, kuršiai, žemgaliai, .sembai, arba samlandiečiai, ir jų tolesni kaimynai sumanė atsisakyti priklausomybės Danijos karalystei.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jarmeriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nugalėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belaisviais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino. Kiek vėliau, kai Jarmerikas sunkiais karais vargino Pabaltijo rusus, juos sėkmingai rėmė pašauktas pagalbon Danijos karalius Halfanask 239 Visi šie išdėstyti dalykai ir iš įvairių šaltinių surinkti įvykiai, rodos, gali įtikinti, kad lietuvių tauta politiškai egzistavo apvaizdos jiems skirtame Vakarų krašte.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Buvo iškastas Fiūno saloje (pagal Tomą Bartoliną. K. 2. D. 9. P. 461). Dabar saugomas Danijos lobyne.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Poznanės kolekcionierius ypač žavėjosi Karališkojo Danijos lobyno rinkiniais, kurių dauguma jau buvo publikuota.