Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija, kitą — Švedija, trečią — Danija, o ketvirtą buvo užgrobęs caras.
416\n\n## Puslapis 416\n\ngiminių vadai buvo pirmieji žyniai; vykdydami šį pašaukimą,\njie teisėjaudavo ir atlikdavo sprendimus; tai ši aplinkybė, at\nrodo, paaiškina Tacito prielaidą, kad tik žyniai turėjo baudi\nmo teisę. Kai kuriose tautose tie santykiai buvo labiau išryš\nkėję, ypač ten, kur į didžiąsias šventyklas susirinkdavo minios\nžmonių, kaip antai Švedijoje ir Danijoje. Čia žymiai daugiau\nbendraudavo vieni su kitais, beveik nesikeičiant savitarpio san\ntykiui.
Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plini- jaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakoji mą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neat skirtos nuo medžių žievės1. 152 Pavienių gintaro gabalų randama beveik visur: Lie tuvoje, Lenkijoje, Silezijoje, Čekijoje, Halės žemės ang lių kasyklose, taip pat Danijos pakrantėse, nemažai ga balų išmesdavo Švedijos ežeras Maeleras. Kai kuriose Ja ponijos salose turėtų būti gintaro, nes tenykščiai gyven tojai žino, iš ko jis atsiranda2.
Visi Šie įvykiai siejami su III amžiumi.\n235\nFrotono III sūnus Fridleifas buvo auklėjamas Rusioje,\npas motinos, karalaitės Chunigardijos, gimines; vieno iš\ngiminaičių — rusnėnų karaliuko — padedamas, jis susi\ngrąžino iš jo tėvo atimtą Danijos sostą1.\n236\nSklinda garsūs senoviniai skandinavų padavimai apie\ndidvyrį Starkaterą, kuris buvo Sterverko sūnus ir vyres\nniojo Starkatero anūkas, ypatingos jėgos, narsumo ir ka\nringumo žmogus.
236 Sklinda garsūs senoviniai skandinavų padavimai apie didvyrį Starkaterą, kuris buvo Sterverko sūnus ir vyres niojo Starkatero anūkas, ypatingos jėgos, narsumo ir ka ringumo žmogus. Jis buvo auklėjamas Danijos karaliaus Haroldo rūmuose kartu su karalaičiu Vikaru. Sis Siaurės didvyris pirmaisiais V amžiaus metais, kai Letrą, t. y. Da niją, valdė karaliai Halfadonas ir Fridleifas, o po jų — Frotonas IV, daug kartų rengė žygius į tolimus kraštus. Karalius Frotonas, valdęs, pasak Torfėjo skaičiavimų, maž daug IV amžiaus viduryje, sužinojo, kad lietuvių genties tautos, gyvenančios rytinėse Baltijos jūros pakrantėse; rusai, kuršiai, žemgaliai, .sembai, arba samlandiečiai, ir jų tolesni kaimynai sumanė atsisakyti priklausomybės Da nijos karalystei.
Pavergęs slavų kraštą ir pamanęs, jog įtvirtino jame savo valdžią, jis patraukė toliau, įsiveržė į Prūsiją, užgrobė Sembą, paskui Kuršą ir toliau į rytus plytinčius kraštus, žiauriai liedamas žmonių kraują ir be galo juos engdamas. Tuomet slavai, pasinaudodami Jar meriko nebuvimu, iškapojo jo paliktų įgulų sargybas ir plėsdami bei naikindami įsiveržė į pačią Daniją. Valdovas skubiai grįžo iš savo avantiūristinių žygių, antrąsyk nu galėjo slavus ir taip negirdėtai žiauriai elgėsi su belais viais, jog visiškai įbauginta liaudis vėl nusižemino. Kiek vėliau, kai Jarmerikas sunkiais karais vargino Pabaltijo rusus, juos sėkmingai rėmė pašauktas pagalbon Danijos karalius Halfanask 239 Visi šie išdėstyti dalykai ir iš įvairių šaltinių surinkti įvykiai, rodos, gali įtikinti, kad lietuvių tauta politiškai egzistavo apvaizdos jiems skirtame Vakarų krašte.