Maskvos kunigaikštystė – Maskvos kunigaikščių valdoma politinė erdvė, kurios stiprėjimas keitė jėgų pusiausvyrą Rusios žemėse ir Lietuvai nepalankia kryptimi. XIV amžiaus viduryje Rusios gyventojai dar dažnai rinkosi Lietuvos valdžią, tačiau Maskvos kunigaikščiams stiprėjant ši padėtis pamažu keitėsi, o bendras tikėjimas stiprino Maskvos ryšį su vietos gyventojais. Algirdo laikais Maskva tapo Lietuvos varžove: Algirdas siekė Rusios žemių, todėl Vilniaus ir Maskvos politinė kova prasidėjo jau jo valdymo pradžioje. 1430 m. į Trakus ir Vilnių atvyko Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, dalyvauti Vytauto rengiamame valdovų sambūryje. Vėliau rusų kronikos Vytautui priskyrė planą, padedant Tochtamyšui, įsitvirtinti Didžiojoje Maskvos kunigaikštystėje, tačiau šios pastangos baigėsi Vorsklos katastrofa.
Bet to paties siekė ir Algirdas, kuris nedvejodamas paskelbė, jog «savaime visa Rusia (Russia) turėtų priklausyti lietuviams »^14. Tad Algirdas ir Maskvos kunigaikščiai tapo nesutaikomi priešai. Varžybinė kova tarp Vilniaus ir Maskvos jau prasidėjo pačioje Algirdo valdymo pradžioje, kai jis, norėdamas sulaužyti Maskvos jėgą, nutarė susiartinti su totorių chanu ir siuntė pas jį 1349 m.
Kad ir po didelių pastangų, bet į gyvenimo galą jam pasisekė paimti savo įtakon ir Pskovą su išdidžiuoju Naugardu^3 ), nes Didž. Maskvos kunigaikštija, kurioje viešpatavo nuo 1425 metų Vytauto globojamas jo anūkas, dukters Sofijos sūnus Vosylius, atsparumo nerodė. Vytauto autoritetą rytuose liudija jo juokdario, Ordino agento Hennės, pranešimas apie triumfatorišką Vytauto kelionę — ekspediciją savo valstybės rytiniu pakraščiu 1427 met.
Kad ir po didelių pastangų, bet į gyvenimo galą jam pasisekė paimti savo įtakon ir Pskovą su išdidžiuoju Naugardu^3 ), nes Didž. Maskvos kunigaikštija, kurioje viešpatavo nuo 1425 metų Vytauto globojamas jo anūkas, dukters Sofijos sūnus Vosylius, atsparumo nerodė.
Vytautas, vienintelio troškimo apimtas, sukviečia pas save įžymiausius šiaurės šalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketindamas jiems dalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi. Į Trakus (1430 metais), kur didysis kunigaikštis paprastai gyvendavo didžiulėje pilyje, ir į Vilnių atvyksta: Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, Tverės ir Riazanės kunigaikščiai bei daugelis kitų iš Rusios; Maskvos metropolitas Fotijas, Valakijos vaivada Aleksandro sūnus Elijas, Prūsijos didysis magistras Rusdorfas, Livonijos magistras, Mazovijos kunigaikščiai ir totorių chanai84. Pagaliau pakviestas atvyksta Jogaila, lydimas gausaus Lenkaralių Zigmantą nuo ketinimo karūnuoti Vytautą, ir Nr.
Rusų kronikos aiškina, kad su Tochtamyšu jis sutaręs šitaip: „Aš tave pasodinsiu saaro Kotlogo vietoj, o pats tada atsisėsiu Didžioj Maskvos kunigaikštijoje ir valdysiu visą Rusiją^2 ). Galima manyti, kad tokio samprotavimo priskyrimas būtų anachronizmas, bet esmėje jis yra teisingas. Kaip visur, taip ir čia Vytautas veikė labai energingai ir drąsiai, bet pirmos pastangos pasibaigė Vorsklos katastrofa, kur žuvo visa jo armija, o jo valstybę užplūdę totoriai pasiekė net Kijevą^3 ).
Vytautas padėti neatsisakė, nes gerai suprato, kad, turėdamas chaną savo protežė, laimės nepaprastai daug ne tik santykiuose su pačiais totoriais, bet ir su visa Rusija. Rusų kronikos aiškina, kad su Tochtamyšu jis sutaręs šitaip: „Aš tave pasodinsiu saaro Kotlogo vietoj, o pats tada atsisėsiu Didžioj Maskvos kunigaikštijoje ir valdysiu visą Rusiją^2 ). Galima manyti, kad tokio samprotavimo priskyrimas būtų anachronizmas, bet esmėje jis yra teisingas.
Kai 1533 m. mirė Vosylius III, Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas, tai buvo sudaryta regencija. Su ja Maskvos kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais Lietuva tikėjosi pasinaudoti, — juo labiau, kad Zigmantas buvo patraukęs į savo pusę Krimo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15.000 dukatų, ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus.
Iki XIV amž. vidurio Rusios gyventojai, nors ir išpažindami Bizantijos tikėjimą, noriai pasiduodavo pagonių lietuvių valdžion, nes tuo būdu išsilaisvindavo iš kieto totorių jungo. Padėtis tačiau pamažu keitėsi Lietuvos nenaudai, kai Maskvos kunigaikščiai ėmė stiprėti. Svarbus buvo veiksnys, kad Rusios gyventojus rišo tas pats tikėjimas su Maskva, kurios valdovas Jonas Kalita, pirmasis energingas rytinių slavų žemių « rinkėjas », savo palikuoniams buvo nurodęs aiškų kelią surinkti savo valdžion visą susiskaldžiusią Rusią.