Alanai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Taip galima paaiškinti tą mitologinį terminą, ir jis reikš „kaulinis arės“. Be abejo, senovės tautos, dar menkai išmanydamos apie metalus, vietoj kertamųjų karo ginklų vartojo aštrius kaulus. O graikų ir alanų arės reikšmė sutampa su Marsu, nuo žodžio arės - mūšis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Beveik nežinome tautos, kuri, būdama tamsi arba nepažindama tikrojo tikėjimo, neturėtų savų pranašavimo būdų; įvairios tautos jų prisigalvodavo įvairių. Alanai, senieji kai kurių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajokliai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustatytu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žynys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiamasi norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Praėjus pusantro amžiaus, jie pasitraukė į Dono aukštupį ir pavergė arba išstūmė ten gyvenusias gentis: galonus, antropofagus, melanchlenus, neurus ir kt.2 Maždaug tais pačiais metais Mozė iš Chore.no** aptinka alanus Kaukazo kalnų apylinkėse. Dėl tokio alanų galybės padidėjimo; ir jų išplitimo pradėta plytinčią į šiaurę nuo sarmatą klajoklių vietovių Europos dalį vadinti Alanija. Dionyzas iš Charakso mini alanus I krikščioniškosios eros amžiuje, vadindamas juos galinga tauta, turtinga arklių ir gyvenančia į šiaurę nuo šiandienio Kimburno, Dono ir Dnepro tarpupyje; jų kaimynai buvo jiems giminingi roksolanai, arba ai anai iš Vol gos žemupio.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje. Tą patį tvirtina ir Ptolemėjas, aprašinėjęs tą europinę Sarmatijos dalį. Jis nurodo ir konkretesnę alanų gyvenamąją vietą, rašydamas, kad jie buvo stavanų*, t. y. tikrosios Lietuvos, kaimynystėje. Mechovita sako: „Hunų išvyti iš Panonijos alanai užpuolė Romos respubliką, paskui Galiją, o iš ten, kaip teigia istorikai, grįžo į lenkišką Vandaluos kraštą, kur gyveno net iki Stilikono laikų; be to, iš kai kurių stebėjimų daromos išvados, kad jie atsinešę labai daug sidabro su užrašais ir imperatoriaus Adriano atvaizdu“3. Tai neginčijamai įrodo, jog alanai beveik šimtą metų gyvenę tarp Mazovijos ir tikrosios Lietuvos, kurios gamtines sienas sudarė Pelesos, Katros ir Jezioro upės, besidriekiančios nuo Katros vidurupio iki Pervalko, netoli Nemuno, žemiau Gardino esančio miestelio.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliautojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

1; ištraukos iš Tilemano, Muratorijaus ir kitų sudaro šios temos pagrindą. 303 ## Puslapis 314 317 Karingoms, nesvetingų italų pavydo ir Oresto griežtumo išgąsdintoms gentims nieko daugiau nereikėjo; 476 metų pradžioje visi alanai, turcilingai, gepidai, skiriai, herulai paskelbė Odoakrą savo vadu jr karaliumi. Sis naujasis vadas tuojau pat išskubėjo iš Panonijos, vesdamas gausius būrius.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Gal, palikę Italiją, šia kryptimi pasuko tie, kurie norėjo išvengti savo likimo, o gal tie, kurie nugalėjusių priešų buvo paskelbti už įstatymo ribų; nieku būdu negaliu patikėti, kad čia būtų atvykę atsitiktiniai pasiklydėliai. Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose karo tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pagaliau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būtinybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką senoliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų.