S. Daukantas

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais. Vėliau S. Daukantas persikėlė į Sankt Peterburgą, įsidarbino Rusijos valstybės Senato archyve, kad galėtų prieiti prie ten saugomų Lietuvos istorijos dokumentų, parašė lietuvių kalba dar dvi dideles Lietuvos istorijos knygas, išleido plačią beletrizuotą etninių lietuvių kultūros studiją „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“, seriją švietėjiškų, Simonas Daukantas. Dail. J. Zenkevičius, 1850 m.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Kol kas to m eto praeities tyrinėtojo darbą daugiausia įsivaizduojame iš klasikinio pavyzdžio - alinančio S. Daukanto darbo šaltame Senato archyve Peterburge.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Iš tiesų, nors susidomėjimas Lietuvos praeitimi buvo didelis, bet veikalų, atspindinčių krašto istoriją nuo seniausių laikų, nebuvo. Tiesa, Simonas Daukantas buvo parašęs savo Darbus žemaičių ir lietuvių, o Teodoras Narbutas dar tik rašė savo Lietuvių tautos istoriją. Ilgas paruošiamasis darbas - istorinių šaltinių paieška ir grupavimas, istorinės medžiagos ir siužeto pateikimo formos kūrimas - lėmė gana vėlyvą istorinių veikalų pasirodymą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tą patį padavimą atpasakojo ir S. Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kuris taip pat buvo T. Narbuto rinkinyje (Ten pat. L- 23).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Vilniuje ši knyga, kurios autorius tais pat metais buvo paskirtas Telšių (Žemaičių) vyskupijos vyskupu (Vatikano patvirtintas po metų), išėjo lietuviškai-žemaitiškai nustebindama visus, kad parašyta ne lenkiškai, kaip buvo įprasta. Romantikas S. Daukantas savo veikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi, o M. Valančius – praktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo europietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Pradžia jau buvo padaryta: išleista „Bychovco kronika“, S. Daukantas atsiuntė Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių genealogijų rinkinį. Bet istorijos šaltinių leidimas nejudėjo iš vietos. Nusivylęs T. Narbutu ir negavęs jam nusiųsto „Herbyno“, S. Daukantas nutraukė su juo santykius.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Galbūt geriausiai šį faktą paaiškintų paties S. Daukanto „Darbų“ pratarmės žodžiai: „<...> aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių papasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka“12.