S. Daukantas savo veikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi. S. Daukantas atsiuntė Teodorui Narbutui Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių genealogijų rinkinį. S. Daukantas „Darbų“ pratarmėje rašė, kad kūrinį skyrė ne mokytiems vyrams, o motinoms, pasakojančioms vaikams apie protėvius.
Vilniuje ši knyga, kurios autorius tais pat metais \nbuvo paskirtas Telšių (Žemaičių) vyskupijos vyskupu (Vatikano patvir-\ntintas po metų), išėjo lietuviškai-žemaitiškai nustebindama visus, kad \nparašyta ne lenkiškai, kaip buvo įprasta. Romantikas S. Daukantas savo \nveikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi, o M. Valančius – \npraktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo \neuropietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas.
Pradžia jau buvo padaryta:\nišleista „Bychovco kronika“, S. Daukantas atsiuntė Alberto Vi-\njūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių ge\nnealogijų rinkinį. Bet istorijos šaltinių leidimas nejudėjo iš vie\ntos. Nusivylęs T. Narbutu ir negavęs jam nusiųsto „Herbyno“,\nS. Daukantas nutraukė su juo santykius.
Galbūt geriausiai šį faktą paaiškintų paties\nS. Daukanto „Darbų“ pratarmės žodžiai: „<...> aš ne dėl mo\nkytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba\nsavo vaikams darbus jų bočių prabočių papasakoti, o be raštų\ndaug kartų apsirinka“12.
Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemaitijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryptingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu.
Jau tuomet pripažinta, kad tai yra aukštos meninės prabos, visuotinę vertę turintis kūrinys. Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemai- tijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryp- tingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu rūpintis lietuvių ir žemaičių liaudies švietimu jų gimtąja kalba (nors žemaičius kai kas tuomet laikė atskiru, etniniams lietuviams giminingu etnosu, bet jie patys save laikė vieno dvilypio lietuvių-žemaičių etnoso dalimi). Ši grupelė ir lai- koma etninių lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio pradininkais.
Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais.
Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais. Vėliau S. Daukantas persikėlė į Sankt Peterburgą, įsidar- bino Rusijos valstybės Senato archyve, kad galėtų prieiti prie ten saugomų Lietuvos istorijos dokumentų, parašė lietuvių kalba dar dvi dideles Lietu- vos istorijos knygas, išleido plačią beletrizuotą etninių lietuvių kultūros studiją „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“, seriją švietėjiškų, Simonas Daukantas. Dail. J. Zenkevičius, 1850 m.
Iš tiesų, nors susidomėjimas Lietuvos praeitimi buvo didelis, bet veikalų, atspindinčių krašto istoriją nuo seniausių laikų, nebu vo. Tiesa, Simonas Daukantas buvo parašęs savo Darbus žemai čių ir lietuvių, o Teodoras Narbutas dar tik rašė savo Lietuvių tautos istoriją. Ilgas paruošiamasis darbas - istorinių šaltinių pa ieška ir grupavimas, istorinės medžiagos ir siužeto pateikimo formos kūrimas - lėmė gana vėlyvą istorinių veikalų pasirody mą.