S. Daukantas savo veikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 112
Vilniuje ši knyga, kurios autorius tais pat metais buvo paskirtas Telšių (Žemaičių) vyskupijos vyskupu (Vatikano patvirtintas po metų), išėjo lietuviškai-žemaitiškai nustebindama visus, kad parašyta ne lenkiškai, kaip buvo įprasta. Romantikas S. Daukantas savo veikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi, o M. Valančius – praktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo europietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas.
S. Daukantas atsiuntė Teodorui Narbutui Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių genealogijų rinkinį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 13
Pradžia jau buvo padaryta: išleista „Bychovco kronika“, S. Daukantas atsiuntė Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių genealogijų rinkinį. Bet istorijos šaltinių leidimas nejudėjo iš vietos. Nusivylęs T. Narbutu ir negavęs jam nusiųsto „Herbyno“, S. Daukantas nutraukė su juo santykius.
S. Daukantas „Darbų“ pratarmėje rašė, kad kūrinį skyrė ne mokytiems vyrams, o motinoms, pasakojančioms vaikams apie protėvius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 51
Galbūt geriausiai šį faktą paaiškintų paties S. Daukanto „Darbų“ pratarmės žodžiai: „<...> aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių papasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka“12.
Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemaitijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryptingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 111
Jau tuomet pripažinta, kad tai yra aukštos meninės prabos, visuotinę vertę turintis kūrinys. Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemaitijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryptingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu rūpintis lietuvių ir žemaičių liaudies švietimu jų gimtąja kalba (nors žemaičius kai kas tuomet laikė atskiru, etniniams lietuviams giminingu etnosu, bet jie patys save laikė vieno dvilypio lietuvių-žemaičių etnoso dalimi). Ši grupelė ir laikoma etninių lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio pradininkais.
Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 111
Istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) 1822 m. parašė pirmąją didelę Lietuvos istoriją lietuvių kalba, ji tarp entuziastų plito nuorašais. Vėliau S. Daukantas persikėlė į Sankt Peterburgą, įsidarbino Rusijos valstybės Senato archyve, kad galėtų prieiti prie ten saugomų Lietuvos istorijos dokumentų, parašė lietuvių kalba dar dvi dideles Lietuvos istorijos knygas, išleido plačią beletrizuotą etninių lietuvių kultūros studiją „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“, seriją švietėjiškų, Simonas Daukantas. Dail. J. Zenkevičius, 1850 m.
Tiesa, Simonas Daukantas buvo parašęs savo Darbus žemai čių ir lietuvių, o Teodoras Narbutas dar tik rašė savo Lietuvių tautos istoriją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 9
Iš tiesų, nors susidomėjimas Lietuvos praeitimi buvo didelis, bet veikalų, atspindinčių krašto istoriją nuo seniausių laikų, nebuvo. Tiesa, Simonas Daukantas buvo parašęs savo Darbus žemaičių ir lietuvių, o Teodoras Narbutas dar tik rašė savo Lietuvių tautos istoriją. Ilgas paruošiamasis darbas - istorinių šaltinių paieška ir grupavimas, istorinės medžiagos ir siužeto pateikimo formos kūrimas - lėmė gana vėlyvą istorinių veikalų pasirodymą.
S. Daukanto alinantis darbas šaltame Senato archyve Peterburge pateikiamas kaip klasikinis to meto praeities tyrinėtojo darbo pavyzdys.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 55
Kol kas to m eto praeities tyrinėtojo darbą daugiausia įsivaizduojame iš klasikinio pavyzdžio - alinančio S. Daukanto darbo šaltame Senato archyve Peterburge.
S. Daukantas Albertą Vijūką-Kojelavičių vertino kaip už Strijkovskį geresnį lotyniškos Lietuvos istorijos autorių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 29
Žymiausi Lietuvos istorikai romantikai — Teodoras Narbutas (1784— 1864), rašęs lenkiškai (Dzieje narodu litewskiego. T. 1—9, Wilno, 1835—1841), ir Simonas Daukantas (1793— 1864), rašęs lietuviškai. S. Daukanto istorijos skaitytojai turėjo būti raštingi valstiečiai.
Daukanto „Darbai senųjų lie tuvių ir žemaičių“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 442
Manoma, kad tuo metu jau buvo parašyti S. Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. D. Poškai buvo žinomas šis veikalas, net spėjama, kad jis galėjo būti jo persirašytas2.
Daukanto istorikui atsiųstas „Daines žemaičių“ (Peterburgas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 478
Galima spėti, jog tai buvo padaryta nusižiūrėjus į S. Daukanto istorikui atsiųstas „Daines žemaičių“ (Peterburgas. 1846.VI.24(VII.6). S. Daukantas T. Narbutui // S. Daukantas. Raštai. T. II. Vilnius, 1976. P. 767).
Simonas Daukantas atpasakojo tą patį padavimą veikale „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 474
Tą patį padavimą atpasakojo ir S. Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kuris taip pat buvo T. Narbuto rinkinyje (Ten pat. L- 23).
Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 50
Manoma, kad tuo metu jau buvo parašyti S. Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. D. Poškai buvo žinomas šis veikalas, net spėjama, kad jis galėjo būti jo