Lietuvos istorijos žinių lobynas
Autorius
22 teiginiai21 įrašas1 ryšys
Hartknochas – istorijos autorius, kurio Prūsijos istorijos pasakojimuose nagrinėjami baltų kraštų praeities liudijimai. Jis rėmėsi prūsų kronikomis, ypač Kasparu Dankvertu, ir teigė, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai. Hartknochas rašė apie sudargus, kurių atminimą, jo manymu, išsaugojo vietos padavimai ir vietovardžiai, taip pat aprašė šventąją Romutos arba Ruombotos pušį Insterburgo valsčiuje. Jo veikaluose pasitaikė ir ginčytinų interpretacijų: Ragainė Dusburgo tekste pavadinta Ramige, o prielaida Vilnių tapatinti su Castrum Gedemini vėlesniame vertinime atmesta. Narbutas taip pat kaltino Hartknochą kartu su kitais autoriais neteisingai apšmeižus senovės lietuvius, priskiriant jiems žiaurų elgesį su ligoniais ir mirštančiaisiais.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| GebėjimaiŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| PažiūrosŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Būdas |
|
| |
| Pareigos ir vaidmuo |
|
|
Patikrinti teiginiai
Narbutas teigia, kad Hartknochas savo Prūsijos istorijoje kruopščiai surinko kronikose išlikusius žynių paminėjimus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminėjimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais.
Hartknochas, remdamasis vietos pa davimais ir tiesioginiais vietovės tyrinėjimais, visiškai įsitikinęs šio atsitikimo tikrumu; jis ne sykį mini, jog smarkių ir ilgalaikių šiaurinių vėjų sukelti dideli jūros potvyniai išilgai visos Prūsijos padarė nemažai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Hartknochas, remdamasis vietos padavimais ir tiesioginiais vietovės tyrinėjimais, visiškai įsitikinęs šio atsitikimo tikrumu; jis ne sykį mini, jog smarkių ir ilgalaikių šiaurinių vėjų sukelti dideli jūros potvyniai išilgai visos Prūsijos padarė nemažai Baltijos jūros krantų reljefo ir pavidalo pokyčių.
Hartknocho prielaida, kad Vilnius buvo vadinamas Castrum Gedemini, Balińskio tekste atmetama.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Jeigu mes net tarsime, kad ta pilis Vilniuje gerokai anksčiau pastatyta, tai Dusburgas, Gedimino amžininkas būdamas, 1324 metais nevadintų jos Castrum Gedemini, juk pats Gediminas, arba rygiečiai, dar prieš metus viešuose laiškuose ir dokumentuose aiškiai ją vadina Vilniaus ir sutartis tuo vardu vadinamame mieste pasirašo. Taigi atrodo, kad ta Hartknocho prielaida, esą Vilnius turėjęs būti ta vadinama Castrum Gedemini, yra visiškai atmestina. Mes net veikiau Veliuonoje negu Vilniuje tą Gedimino pilį manytume buvus.
Narbutas Hartknochą kartu su Škicu, Henenbergeriu ir Kojalavičiumi kaltino apšmeižus senovės lietuvius, esą šie greitindavę ligonių ir mirštančiųjų mirtį.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Hartknochas19 pateikia duomenų apie šven tąją pušį, vadintą Romuta arba Ruombota, esančią Insterburgo valsčiuje; jos šakos, pasiskirsčiusios trim aukštais, augdavo horizontaliai, o paskui suaugdavo užsiriesdamos į viršų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Hartknochas19 pateikia duomenų apie šventąją pušį, vadintą Romuta arba Ruombota, esančią Insterburgo valsčiuje; jos šakos, pasiskirsčiusios trim aukštais, augdavo horizontaliai, o paskui suaugdavo užsiriesdamos į viršų
Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Hartknochas teigė, kad sudargų būta ir kad jų atminimas išliko padavimuose bei vietovardžiuose.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Anot Hartknocho, sudargų išties būta, jų atminimas gyvas šios žemės padavimuose ir kai kuriuose vietovardžiuose2. Dar ir šiandien čia yra du piliavietėmis garsėjantys miesteliai, vadinami Sudargais: vienas Prūsijoje, prie Rausvės upės, antras — kairiojoje Nemuno pakrantėje, šiek tiek žemiau Jurbarko. Siame senoviniame krašte taip pat yra Rosės upė, iki mūsų dienų išsaugojusi šį pavadinimą: ji prasideda į šiaurę nuo Liubavo miestelio, teka iš pietų šiaurės link ir įteka į Šešupę jos kairiojoje pakrantėje, kiek aukščiau Naumiesčio.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 14 | 14 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 6 | 6 |
| Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) | — | 1 | 1 |