Hartknocho prielaida, kad Vilnius buvo vadinamas Castrum Gedemini, Balińskio tekste atmetama.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 64
Jeigu mes net tarsime, kad ta pilis Vilniuje gerokai anksčiau pastatyta, tai Dusburgas, Gedimino amžininkas būdamas, 1324 metais nevadintų jos Castrum Gedemini, juk pats Gediminas, arba rygiečiai, dar prieš metus viešuose laiškuose ir dokumentuose aiškiai ją vadina Vilniaus ir sutartis tuo vardu vadinamame mieste pasirašo. Taigi atrodo, kad ta Hartknocho prielaida, esą Vilnius turėjęs būti ta vadinama Castrum Gedemini, yra visiškai atmestina. Mes net veikiau Veliuonoje negu Vilniuje tą Gedimino pilį manytume buvus.
Narbutas Hartknochą kartu su Škicu, Henenbergeriu ir Kojalavičiumi kaltino apšmeižus senovės lietuvius, esą šie greitindavę ligonių ir mirštančiųjų mirtį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Hartknocho išleistame Dusburgo veikale Ragainė, Narbuto teigimu, klaidingai pavadinta Ramige.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ten ji šiaurėje ir rytuose ribojosi su Žemaitija ir iš dalies su Lietuva. Šioje provincijoje šen bei ten aptikta gynybinių įtvirtinimų vietų. Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuočių pilis. Ten, netoli Supenų kaimo, esama senovės skalvių pilies pėdsakų. Ragainė Hartknocho išleistame Dusburgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p.
Hartknochas tuo palyginimu norėjo užmaskuoti savo nežinojimą, matomą iš žodžiųquidam didus Crive (vienas žmogus, vadintas kriviu).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 412
O kad šis palyginimas yra toks pat beprasmis ir netinkamas kaip Romovės kildinimas iš Romos, šito mažamokslis ordino kronikininkas, be abejo, nesuvokė. Net atrodo, kad yra pagrindo manyti, jog jis tuo palyginimu norėjo užmaskuoti savo nežinojimą, matomą iš žodžiųquidam didus Crive (vienas žmogus, vadintas kriviu). Tad atleidžiame Dusburgiečiui šį palyginimą, kaip jam būdingą, kaip jo išsišokimą, kuris mums bevertis ir bereikšmis.
Anot Hartknocho, sudargų iš ties būta, jų atminimas gyvas šios žemės padavimuose ir kai kuriuose vietovardžiuose2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 270
Anot Hartknocho, sudargų išties būta, jų atminimas gyvas šios žemės padavimuose ir kai kuriuose vietovardžiuose2. Dar ir šiandien čia yra du piliavietėmis garsėjantys miesteliai, vadinami Sudargais: vienas Prūsijoje, prie Rausvės upės, antras — kairiojoje Nemuno pakrantėje, šiek tiek žemiau Jurbarko. Siame senoviniame krašte taip pat yra Rosės upė, iki mūsų dienų išsaugojusi šį pavadinimą: ji prasideda į šiaurę nuo Liubavo miestelio, teka iš pietų šiaurės link ir įteka į Šešupę jos kairiojoje pakrantėje, kiek aukščiau Naumiesčio.
Ragainė Hartknocho išleistame Dusburgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 369
Ten ji šiaurėje ir rytuose ribojosi su Žemaitija ir iš dalies su Lietuva. Šioje provincijoje šen bei ten aptikta gynybinių įtvirtinimų vietų. Tokia tvirtovė buvusi ant kalvos netoli Ragainės, kur buvo pastatyta šitaip vadinama kryžiuočių pilis. Ten, netoli Supenų kaimo, esama senovės skalvių pilies pėdsakų. Ragainė Hartknocho išleistame Dusburgo veikale klaidingai pavadinta Ramige (p.
Hartknochas teigė, kad sudargų būta ir kad jų atminimas išliko padavimuose bei vietovardžiuose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 270
Anot Hartknocho, sudargų išties būta, jų atminimas gyvas šios žemės padavimuose ir kai kuriuose vietovardžiuose2. Dar ir šiandien čia yra du piliavietėmis garsėjantys miesteliai, vadinami Sudargais: vienas Prūsijoje, prie Rausvės upės, antras — kairiojoje Nemuno pakrantėje, šiek tiek žemiau Jurbarko. Siame senoviniame krašte taip pat yra Rosės upė, iki mūsų dienų išsaugojusi šį pavadinimą: ji prasideda į šiaurę nuo Liubavo miestelio, teka iš pietų šiaurės link ir įteka į Šešupę jos kairiojoje pakrantėje, kiek aukščiau Naumiesčio.
Hartknochas, remdamasis vietos pa davimais ir tiesioginiais vietovės tyrinėjimais, visiškai įsitikinęs šio atsitikimo tikrumu; jis ne sykį mini, jog smarkių ir ilgalaikių šiaurinių vėjų sukelti dideli jūros potvyniai išilgai visos Prūsijos padarė nemažai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 46
Hartknochas, remdamasis vietos padavimais ir tiesioginiais vietovės tyrinėjimais, visiškai įsitikinęs šio atsitikimo tikrumu; jis ne sykį mini, jog smarkių ir ilgalaikių šiaurinių vėjų sukelti dideli jūros potvyniai išilgai visos Prūsijos padarė nemažai Baltijos jūros krantų reljefo ir pavidalo pokyčių.
Paskui Hartknochas, rem damasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų isto riją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, vi siškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 45
Paskui Hartknochas**, remdamasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų istoriją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, visiškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai.
Hartknochas, kuris apie tai pasakoja (p. 155), priskiria tiems tariamiems burti ninkams visus triukus, kuriuos demonografai ir kerų apraši nėtojai priskiria panašiai grupei apgavikų, veikiančių su vaško figūrėlėmis' .
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 297
Hartknochas, kuris apie tai pasakoja (p. 155), priskiria tiems tariamiems burtininkams visus triukus, kuriuos demonografai ir kerų aprašinėtojai priskiria panašiai grupei apgavikų, veikiančių su vaško figūrėlėmis' .
Hartknochas rašo apie Prūsijoje rastas monetas, kurių raidės buvo panašios į rusiškas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 247
Hartknochas (p. 112) kalba apie monetas, rastas Prūsijoje, kurių raidės buvo panašios į rusiškas27.
Narbutas teigia, kad Hartknochas abejojo, ar prūsai mokėjo daryti alų iki kryžiuočių atsikraustymo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 307
Tą tiesą patvirtino vėlesni nei Hartknocho tyrinėjimai, nors tas istorikas, atrodo, abejoja, ar prūsai mokėjo daryti alų iki atsikraustant kryžiuočiams.
Hartknochas (p. 183) plačiai aprašo pelenų urnas, randamas 8 9 10 8 Tai būta verpstukų - verpimo įrankių, kuriuos sudarė apvalus me dinis kotelis siūlams vynioti su ant jo galo užmautu smagračiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 376-377
Hartknochas (p. 183) plačiai aprašo pelenų urnas, randamas 8 9 10 8 Tai būta verpstukų - verpimo įrankių, kuriuos sudarė apvalus medinis kotelis siūlams vynioti su ant jo galo užmautu smagračiu. 9 Pono Kozakovskio 1840 metų sausio 27 dienos informacija iš Kurėnų. Taip pat atsiuntė ir daug iškasenų. Didesnę dalį jis atidavė Lvovo Osolinskių bibliotekai, taip pat ponams Žageliui ir Potockiui*. 10 Generolo grafo Kosakovskio senienų rinkinyje yra stiklinis tuščiaviduris rutuliukas, kuris buvo atkastas netoli Lukoinių dvaro (Kauno apskrityje) greta skeleto, apjuosto sidabro grandine. Rutuliukas pagamintas iš butelinio stiklo, maždaug 1,25 colio skersmens. Beveik pusė jo yra pripildyta vandens spalvos skysčio. Vienoje vietoje net matyti užlitavimo vieta, pro kurią buvo įpiltas skystis. Tai negali būti niekas kitas, o tik ašaros, surinktos per laidotuves ir padėtos į mirusiojo kapą. Aš turiu tokį rutuliuką, bet tuščią, dėl skylutės, kuri tikriausiai atsirado jau žemėje. Turiu ir kitą - su ašaromis**. 377 įvairiose Prūsijos vietose tiek atsitiktinai, tiek sąmoningai kasinėjant senovinius pilkapius, ypač Velnio saloje (CzartowyOsirow), esančioje Sniardvų ežere, ir ties Pleviškių kaimu, astuonios mylios nuo Karaliaučiaus, prie Priegliaus upės
Narbutas nurodė, kad jam žinomuose rankraščiuose Dusburgiečio tekstas nesiskyrė nuo Hartknocho paskelbto teksto.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Lietuvoje, Hartknocho nuomo ne, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 224
Lietuvoje, Hartknocho nuomone, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės.
Nors Hartknochas abejoja tokią konklavą buvus, kadangi ankstes nieji istorikai apie ją neužsimena, tačiau užginčyti tai - neįma nomas dalykas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 283
Mirus senajam vyriausiajam žyniui, vaidilos labai slaptai išrinkdavo naują; kitą dieną po išrinkimo pristatydavo jį žmonėms, aiškindami, kad patys dievai pasirinkę šį šventą žmogų iš labiausiai nusipelniusių: privalu gerbti jį ir klausyti jo. Nors Hartknochas abejoja tokią konklavą buvus, kadangi ankstesnieji istorikai apie ją neužsimena, tačiau užginčyti tai - neįmanomas dalykas
Hartknochas19 pateikia duomenų apie šven tąją pušį, vadintą Romuta arba Ruombota, esančią Insterburgo valsčiuje; jos šakos, pasiskirsčiusios trim aukštais, augdavo horizontaliai, o paskui suaugdavo užsiriesdamos į viršų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 239
Hartknochas19 pateikia duomenų apie šventąją pušį, vadintą Romuta arba Ruombota, esančią Insterburgo valsčiuje; jos šakos, pasiskirsčiusios trim aukštais, augdavo horizontaliai, o paskui suaugdavo užsiriesdamos į viršų
Narbutas teigia, kad Hartknochas savo Prūsijos istorijoje kruopščiai surinko kronikose išlikusius žynių paminėjimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 278
Turime pakankamai kronikose išlikusių raštiškų paminėjimų, kuriuos kruopščiai surinko Hartknochas savo Prūsijos istorijoje; ypač reikšmingos yra ištraukos iš popiežiaus legato, Leodijos arkidiakono Jokūbo privilegijos, duotos prūsams 1249 metais.
Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Prūsiškai, pagal Simoną Grunau; imta iš Hartknocho (p. 94):.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 447
Prūsiškai, pagal Simoną Grunau; imta iš Hartknocho (p. 94):
Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniš kų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spė liojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję go tus1 2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 322
Hartknochas, mėgstantis viską pritempti prie germaniškų ženklų, išvadą apie tokį pat laiko skaičiavimą daro iš spėliojimų, nes senovės prūsai daugelyje dalykų mėgdžioję gotus1 2.
Hartknochas pagal vietinius padavi mus ir kronikas šitaip aprašo vagystės nustatymo būdą:.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 347
Hartknochas pagal vietinius padavimus ir kronikas šitaip aprašo vagystės nustatymo būdą: