Vinrichas Kniprodė

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Pirmą kartą 1365 m., kai didysis Prūsijos magistras Vinrichas Kniprodė, naudodamasis dviejų jaunų Lietuvos kunigaikščių - Butauto, Kęstučio sūnaus, ir Survilos, jo artimo giminaičio, pabėgimu, Karaliaučiuje juos pakrikštijęs, su didele kariauna įsiveržė į Lietuvą21. Nemažas būrys, vadovaujamas paties Vinricho, sudeginęs visus valsčius nuo Labūnavos iki pat Kernavės ir Maišiagalos, priartėjo prie Vilniaus pilių.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

30 ## Puslapis 47 I KNYGA degindamas ir siaubdamas miesto apylinkės22. Kita ekspedicija iš Prūsijos 1375 metais irgi buvo sukėlusi Vilniui panašią grėsmę. Tąkart Vinrichas, vasario pradžioje kirtęs Lietuvos sieną su didele govėda baronų ir riterių iš Prancūzijos bei Vokietijos, sutelktų stoti po kryžiaus ženklu, turėjo skubinai trauktis atgal į Prūsiją dėl staigaus atodrėkio ir upių polaidžio.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Sis vienuolynas buvęs Įkurtas ant Romovės griuvėsių; ją galutinai sunaikino magistras Vinrichas Kniprodė, kuris mirė 1382 metais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tačiau Treteris tą neigia sakydamas, kad ąžuolas tebestovėjęs kryžiuočių laikais, o žmonės nenustoję jam melstis, todėl didysis kryžiuočių magistras Vinrichas Kniprodė, vyskupo Jono I prašomas, įsakė jį nukirsti. Tai buvo tarp 1351 ir 1355 metų; tada tasai Jonas I buvo Varmijos vyskupas