Galičo kunigaikštis Vasilka su Švarnu buvo Leono išsiųstas į Ugrovską pakviesti Vaišvilko į Vladimirą. 1247 m. kunigaikštis Vasilka prie Drohičino pasivijo jotvingius ir, Narbuto pasakojimu, kruviname mūšyje iškovojo pergalę. Narbutas nurodė: Mūšyje su jotvingiais Vasilka liko su Ziemovitu, o Lozorius su poloviečiais laukė rezerve, kuris vėliau atvyko į jų kariuomenę.
Patogiau, girdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kunigaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir draugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė įtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, neįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas tikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau visada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie jokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
Vasilka pasiliko su Ziemovitu, o Lozorius lūkuriavo rezerve su poloviečiais. Pastaruosius jotvingiai smarkiai puolė ir atėmė vado vėliavą. Kai šis rezervas atvyko į Vasilkos ir Ziemovito kariuomenę, įvyko žiaurus mūšis: iš abiejų pusių krito daug karių, bet Vasilka ir Ziemovitas narsiai kovėsi, kaip Ir Andrius, rūmų urėdas, nors ir ligotas, bet narsus žmogus.
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiun tė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasi matyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat pas juos atvažiuotų pasitarti.
Neilgai trukus, Vladimiro kunigaikštis Levas atsiuntė savo broliui Vasilkai [žinią], kad norįs su juo pasimatyti, prašė jį, kad atsiųstų Vaišvilką, idant ten pat pas juos atvažiuotų pasitarti. Ir Haličo kunigaikštis Vasilka kvietė Vaišvilką, kad jis ten pat pas juos atvyktų ir susitiktų su jais. Vaišvilkas nenorėjo ten dalyvauti, nes gyveno nesantaikoje su kunigaikščiu Levu, ir dėl kunigaikščio Levo jam nevertėjo ten važiuoti, bet atvažiavo į Vladimiro miestą, pasitikėdamas Vasilkos ir Švarno žodžiu.
Patogiau, girdi, šitame mieste susirinkti tokiam skaičiui kunigaikščių su jų palydomis, pasivaišinsią, o beviešint ir draugystė tvirtesnė užsimegsianti. Vaišvilkui pasirodė įtartina, kad nesilaikoma sutartos dienos, be to, neįprastas atrodė ir priešo meilumas. Vis dėlto, būdamas tikras, jog Vasilka ir Švarnas, su kuriais anksčiau visada kuo draugiškiausiai bendraudavo, negalvoja apie jokią klastą, jais pasikliovęs, nusileido jų prašymams.
Vasilka buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio sąjungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or1 Henning.
Ypač vokiečių godumą skatino turtinga Sembos provincija, bet šie atkaklūs bandymai ją užkariauti nepavyko. IŠ kaimyninių provincijų jiems grėsė toks pavojus, kad, norint lengviau užimti Sembą, pirmiausia reikėjo užimti kitą Bartos dalį, užkariauti Galindą, sutramdyti jotvingius ir nutraukti j*ų ryšius su Panemunės kraštais. Buvo baiminamasi didžiausio pralaimėjimo, jei šios provincijos ir gentys, sudariusios tarpusavio sąjungą, kartu, bendromis jėgomis užpultų Kryžiuočių or 1 Henning.