Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
22 teiginiai30 įrašų1 ryšys
Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajorijos knyga.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Žiūrėti galerijojeŠaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuo |
|
| |
| Istorinė reikšmė |
|
|
Patikrinti teiginiai
Motiejus Strijkovskis savo 1582 m. kronikoje beveik pažodžiui perteikė ištisus „rusiško metraščio“ varianto fragmentus.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ištisus to varianto fragmentus M. Strijkovskis beveik pažodžiui perteikė savo Kronikoje (M. Stryikoįvski, Kronika polska, litevvska, žmodzka y wszystkiey Rusi, 1582).
Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajorijos knyga.
Šią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas. Nors egzistavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, vis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame gyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajorijos knyga.
Narbutas rašo, kad duomenų apie liepų miškelyje garbintą deivę paliko Strijkovskis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Toje vietoje jai buvo meldžiamasi: jos šaukėsi liepų miškelyje, ją garbino iki paskutinių lietuvių stabmeldystės laikų. Duomenų apie tai mums paliko Strijkovskis. Birutė (Biruta) Žemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilute būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ugnį netoli Palangos, ant švento kalno.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis Markopolius trumpai minėjo kaip požemio dievaičius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Atnašaudavo alaus, duonos ir įvairių valgių, kuriuos padėdavo nakčiai po alyvų krūmais. Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajorai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis Vilniaus Perkūno šventykloje mini atskiroje koplyčioje laikytus šliužus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz 243 ## Puslapis 243 duotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno šventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Tačiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.
Narbutas nurodo, kad Strijkovskis alyvą Sambėje laikė pirmu tarp šventųjų medžių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų statymas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovaičio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio, milžino išvaizdos.
Narbutas rašo, kad Strijkovskis minėjo Vilniaus Perkūno šventykloje buvusį didelį juodą akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz 243 ## Puslapis 243 duotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno šventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Tačiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Galerija