Motiejus Strijkovskis

PDF 4

Ištisus to varianto fragmentus M. Strijkovskis beveik pažodžiui perteikė savo Kronikoje (M. Stryikoįvski, Kronika polska, litevvska, žmodzka y wszystkiey Rusi, 1582).

PDF 68

Šią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas. Nors egzistavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, vis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame gyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajorijos knyga.

PDF 155

Toje vietoje jai buvo meldžiamasi: jos šaukėsi liepų miškelyje, ją garbino iki paskutinių lietuvių stabmeldystės laikų. Duomenų apie tai mums paliko Strijkovskis. Birutė (Biruta) Žemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilute būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ugnį netoli Palangos, ant švento kalno.

PDF 179

Atnašaudavo alaus, duonos ir įvairių valgių, kuriuos padėdavo nakčiai po alyvų krūmais. Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajorai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius.

PDF 244

Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz­ 243 ## Puslapis 243 duotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno šventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Tačiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.

PDF 261

Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų statymas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovaičio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio, milžino išvaizdos.

PDF 244

Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz­ 243 ## Puslapis 243 duotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno šventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Tačiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.

PDF 261

Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų statymas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovaičio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio, milžino išvaizdos.

PDF 267

Plačios lygumos, užliejamos dviejų upių, viduryje augo stebuklingas, žiemą vasarą žaliuojantis, neišmatuojamo storio ir aukščio ąžuolas. Medį supo šešiakampis mūrinis aptvaras, kadangi Strijkovskis suskaičiuoja šešis šventyklos kampus7. Arčiausia ąžuolo buvo užpakalinė siena.

PDF 319

Saulės tekėjimas buvo aukų atnašavimo laikas*. Išpažintis Prie apeigų, atliekamų per atnašavimą, dar priklauso išpažintis. Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpažintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kronikininkų pranešimais ir savo paties duomenimis.

PDF 345

Šis ugnies krikštas, arba apsivalymas panaudojant ugnį, turėjo būti plaukų pakirpimas (apie jį pasakysime kalbėdami apie vestuvines apeigas), visiškai skirtingas nuo apsivalomojo šokinėjimo per ugnį. Strijkovskis aiškiai tvirtina, kad šiomis apeigomis buvo pamėgdžiojami senovės romėnai, kurie taip krikštydavosi per Palilėjų šventes deivės Palės garbei. Būrimus, darytus su ugnimi, uždegta šv.

PDF 403

402 ## Puslapis 402 tuviai juos nešiodavosi kaip signetes; mirus tėvui, ta pačia Signete dažnai naudodavosi sūnus ir jo įpėdiniai, jeigu kuriam nors neateidavo į galvą savo signetėje išraižyti ką nors kita. Vis dėlto kai kurios giminės, kaip teigia Strijkovskis, turėjo tikrus savo herbus; dalinių kunigaikščių giminė naudojosi Hipokentauro, Stulpų, Rožės, Vyčio herbais. Kartais didieji kunigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302 metais Gediminas davė Krunevičiui10.

PDF 431

Jau ir šiaip žinome, ir anksčiau sakėme, kad kažką panašaus turėjo ir stabmeldžiai lietuviai. Pono Rėzos8 8 Beje, daugiau už kitus Prūsijos ir Livonijos kronikininkus apie tai rašo Strijkovskis, kadangi jis turėjo rankose istorijos šaltinius, kuriuose buvo žinomos tos ilgiausiai Lietuvoje gyvavusios aukštos pareigos ir todėl jie galėjo suteikti daugiau smulkesnių žinių. 430 ## Puslapis 430 tyrimai patvirtina, kad ir lietuvių įsakymų leidžiamoji vyresnybė siųsdavo lazdas, kurios viršuje sukreivintos tokiu būdu , koks iki šiol tebegyvuoja Prūsų Lietuvos kaimuose.

PDF 30

Iš visų spausdintų verčiausias yra vienas Strijkovskis**, po to — prūsų ir Livonijos kronikininkai. Nepaneigiama tiesa tai, kad šis istorikas būtų buvęs laimingesnis, jei būtų panorėjęs apsiriboti tik senienų ir rankraščių, kurių daugelį turėjo po ranka, rinkėjo šlove; bet, nelaimei, jis įsigeidė istorijos, suskirstytos į knygas ir skyrius, kurių priekyje įdėtų savo rėmėjų vardus. Užsikrovęs šią ne pagal savo jėgas naštą, mūsų garbingasis pirmtakas skubėjo be menkiausios kritikos, be atsargumo su datomis, palyginimo, dalyko nagrinėjimo, ir skubėjo pagrįstai: jau nedaug metų jam buvo skirta gyventi. Tačiau jis nesuskubo įgyvendinti visų savo ketinimų. Iš tikrųjų jis negailėjo darbo, bet nemokėjo juo laimingai naudotis.

PDF 31

Latvių, arba Livonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus atranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas Kojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis apsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius rėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas. 6 Nuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mėginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.

PDF 45

Mūsų kronikininkas Strijkovskis vėlgi tai patvirtina savo istoriniais šaltiniais, kuriuos jis naudojo1. Paskui Hartknochas**, remdamasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų istoriją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, visiškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai. Ten jie vadinami Sembi\ iš čia kilęs Sembos — vienos prūsų provincijos — pavadinimas2.

PDF 46

Tačiau esama sunkumų nustatant datą, kada tai galėjo įvykti: kalbėdamas apie dalykus, susijusius su įvykiais, galėjusiais įvykti daugiau negu šimtmetis prieš naują erą, jis mini 1190 metus ir kalba apie tą potvynį, kuris, anot jo pasakojimų, turėjęs būti iki prūsų įsikūrimo prie Baltijos jūros3. Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tiesiai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais romėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidingai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas.

PDF 119

115 Strijkovskis savo amžiuje dar girdėjo apie likučius išsklaidytų jotvingių1, veikiausiai paimtų į nelaisvę ir apgyvendintų prie Lietuvos Naugarduko, Raigardo, Ins- 1 Stryjkomski. S. 181. 121 ## Puslapis 119 terburgo, Kurše, Livonijoje, net Didžiojo Naugardo kraštuose, kur juos vadino igovėnais.

PDF 180

Anuo metu Strijkovskis, įtikėjęs savo tiesa, teigė, jog jie pasirodydavę prieštaringiems žmonėms. Kaip įrodymą jis pateikia Upsalos arkivyskupo Olafo, Agripos ir kitų lengvatikių, kaip ir jis pats, rašytojų liudijimus, nes sako: „Kurše, Livonijoje, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.

PDF 23

Daugiausia lietuvių mitologijos duomenų T. Narbutas sėmėsi iš M. Strijkovskio ir J. Lasickio

PDF 127

Ją tebežino lietuviai, ypač senojoje Trakų vaivadijoje, latviai ir estai. Anot visų tyrimų, šios deivės ypatybės buvo perimtos iš skandinavų, kurie ją vadino Frėja; ji buvo jūrų ir ugnies dievo, žemiškos laimės, turtų, sostų dalintojo Niordo duktė, o pati buvo laisvės, nepriklausomybės, malonumų, meilės poezijos motina *. Be to, ji raita nulėkdavo į kiekvieno mūšio lauką ir pasidalydavo su Odinu žuvusių karių vėles, lietuviškai vadinamas murgais (murgi).

PDF 6

Vilniuje buvo rengiamas spaudai XVI a. kronikininko Motiejaus Strijkovskio veikalas.