Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goš tautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupurvai ir Milonui bei daugeliui kitų, ver tų pasitikėjimo].
Teodoro Narbuto 2001 m. pateiktame dokumente Mingaila įvardijamas Ašmenos seniūnu.
Daukanto 1995 m. veikale Mingaila vadinamas kunigaikščiu; Teodoras Narbutas 1994 m. rašo, kad jis buvo perėmęs valdžią Polocke ir perdavė ją sūnui Ginvilai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 5 (2001 m.)
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 3 (1994 m.)
Būdas
Skrupulingas
Teodoro Narbuto 1998 m. veikale, cituojant laiške minimą kunigo Pranckevičiaus dienoraštį, Mingaila apibūdinamas kaip „skrúpulas“; tai šaltinio autoriaus pateiktas vertinimas konkrečiame pasakojime apie statulėlę.
Aktuota ir duota Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Apsivalymo dienoje, Viešp. metais 1396. Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goštautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupurvai ir Milonui bei daugeliui kitų, vertų pasitikėjimo].
Arčiausiai puolančiųjų plytėjo Mingailos valdinių žemės: norėdamas atkeršyta už jų nusiaubimą, Mingaila rengėsi kariauti, tačiau polockiečiai jas užėmė, šiek tiek anksčiau su kariuomene patraukę ligi Gorodeco miesto. Juos pasitiko Mingaila ir, drąsiai užpuolęs palaidą minią, narsią vien dėl gausumo, o visai nemokančią kariauti, vienu smūgiu privertė sprukti ir iš kovos lauko, ir iš stovyklos. Po to, lipte lipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo perpergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur pabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus.
Po to, lipte lipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo perpergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur pabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus. Miestas turėjo pasiduoti, priimti vienu metu ir taiką, ir vergovę: neteko laisvės tie, kurie ją piktam naudojo, skriausdami kaimynus. Neilgai šia pergale džiaugėsi Mingaila tais pačiais metais jis mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą, kurių pirmasis, amžiumi vyresnis, paveldėjo senelio valdžią Naugarduke, o antrasis — tėvo Polocke.
„Reikėtų priminti ir tai, - rašoma jo laiške, - jog amžiną atilsį kunigas Pranckevičius, buvęs Kauno klebonas (klebonavęs maždaug prieš amžiną atilsį kunigą Pucilovskį) savo dienoraštyje (jis ir šiandien yra klebonijoje) taip aprašo šį įvykį: „Aš, norėdamas savo bute, klebonijoje, pasidaryti sandėliuką, prieš išvykdamas į Kleboniškes, įsakiau nurodytoje vietoje, sienoje, iškirsti angą ir ją sutvirtinti. Ten dirbęs žmogus, išmušęs keletą sluoksnių plytų, aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę, kurią nunešė kunigui vikanu Mingailai. Kunigas vikaras, skrupulas, nelaukdamas mano sugrįžimo, įsakė tą antiką sudaužyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus.
Vos ji pasilenkė skinti tariamojo laimikio, upės dugnas prasivėrė ir įtraukė ją į požemio gelmę - pragarą (Pragaras). Šioje požemio karalystėje viešpatavo karalius, vadintas Pokliumi, kurį sužavėjo jaunosios karalaitės grožis. Nelaimingoji motina, kuriai atnešė tik dukrelės kurpaites, įsitikinusi, kad ją prarijo Rasos upė, spėjo, jog šį darbą bus padaręs kuris nors iš vandenų arba povandeninių valdovų.
Taip pasibengė rėdą ūkės polockionų, vienok lyčiaus tos karės raštuose nėra randama. Netrukus Mingaila kunigaikštis nustipo, palikdamas du sūnų karšinčiais — Ginvilą rėdytoju Polocko, o Skirmantą Naujapilio. Letgaliai, nebtverdamies vergyba vokyčių, patrako**, kurie vienok nevildamies stengti, patelkė ne vien lietuvius, bet ir gudus pagalbon.