Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
9 teiginiai15 įrašų4 ryšiai
Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goš tautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupurvai ir Milonui bei daugeliui kitų, ver tų pasitikėjimo].
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
| Būdas |
|
|
Patikrinti teiginiai
1396 m. Vilniuje duotame akte Mingaila dalyvavo tarp garbingų ir patikimų vyrų.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Aktuota ir duota Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Apsivalymo dienoje, Viešp. metais 1396. Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goštautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupurvai ir Milonui bei daugeliui kitų, vertų pasitikėjimo].
Mingaila prie Gorodeco drąsiai užpuolė polockiečių kariuomenę ir privertė ją sprukti iš kovos lauko bei stovyklos.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Arčiausiai puolančiųjų plytėjo Mingailos valdinių žemės: norėdamas atkeršyta už jų nusiaubimą, Mingaila rengėsi kariauti, tačiau polockiečiai jas užėmė, šiek tiek anksčiau su kariuomene patraukę ligi Gorodeco miesto. Juos pasitiko Mingaila ir, drąsiai užpuolęs palaidą minią, narsią vien dėl gausumo, o visai nemokančią kariauti, vienu smūgiu privertė sprukti ir iš kovos lauko, ir iš stovyklos. Po to, lipte lipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo perpergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur pabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus.
Po pergalės prie Polocko Mingaila netrukus mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Po to, lipte lipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo perpergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur pabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus. Miestas turėjo pasiduoti, priimti vienu metu ir taiką, ir vergovę: neteko laisvės tie, kurie ją piktam naudojo, skriausdami kaimynus. Neilgai šia pergale džiaugėsi Mingaila tais pačiais metais jis mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą, kurių pirmasis, amžiumi vyresnis, paveldėjo senelio valdžią Naugarduke, o antrasis — tėvo Polocke.
Kunigui vikarui Mingailai buvo nunešta Kauno klebonijos sienoje rasta cinkinė deivės Veneros statulėlė.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
„Reikėtų priminti ir tai, - rašoma jo laiške, - jog amžiną atilsį kunigas Pranckevičius, buvęs Kauno klebonas (klebonavęs maždaug prieš amžiną atilsį kunigą Pucilovskį) savo dienoraštyje (jis ir šiandien yra klebonijoje) taip aprašo šį įvykį: „Aš, norėdamas savo bute, klebonijoje, pasidaryti sandėliuką, prieš išvykdamas į Kleboniškes, įsakiau nurodytoje vietoje, sienoje, iškirsti angą ir ją sutvirtinti. Ten dirbęs žmogus, išmušęs keletą sluoksnių plytų, aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę, kurią nunešė kunigui vikanu Mingailai. Kunigas vikaras, skrupulas, nelaukdamas mano sugrįžimo, įsakė tą antiką sudaužyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus.
Mingaila pasilenkė skinti tariamojo laimikio, upės dugnas prasivėrė ir įtraukė ją į požemio gelmę - pragarą (Pragaras).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vos ji pasilenkė skinti tariamojo laimikio, upės dugnas prasivėrė ir įtraukė ją į požemio gelmę - pragarą (Pragaras). Šioje požemio karalystėje viešpatavo karalius, vadintas Pokliumi, kurį sužavėjo jaunosios karalaitės grožis. Nelaimingoji motina, kuriai atnešė tik dukrelės kurpaites, įsitikinusi, kad ją prarijo Rasos upė, spėjo, jog šį darbą bus padaręs kuris nors iš vandenų arba povandeninių valdovų.
Ne trukus Mingaila kunigaikštis nustipo, palikdamas du sūnų karšinčiais — Ginvilą rėdytoju Polocko, o Skirmantą Naujapilio.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Taip pasibengė rėdą ūkės polockionų, vienok lyčiaus tos karės raštuose nėra randama. Netrukus Mingaila kunigaikštis nustipo, palikdamas du sūnų karšinčiais — Ginvilą rėdytoju Polocko, o Skirmantą Naujapilio. Letgaliai, nebtverdamies vergyba vokyčių, patrako**, kurie vienok nevildamies stengti, patelkė ne vien lietuvius, bet ir gudus pagalbon.
Mingaila, ¡paėmęs valdžią Polocke, per leido ją savo sūnui Ginvilai.
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Mingaila, ¡paėmęs valdžią Polocke, perleido ją savo sūnui Ginvilai. Pats jis baigė savo gyvenimo dienas 1192 metais Naugarduke (Trakų)2.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 3 | 6 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 2 | 3 |
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 1 | 1 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 1 | 1 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 5 | — | 1 | 1 |
| Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) | — | 1 | 1 |
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 0 | 1 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 0 | 1 |