Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goš tautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupurvai ir Milonui bei daugeliui kitų, ver tų pasitikėjimo].
Aktuota ir duota Vilniuje, Švč. Mergelės Ma rijos Apsivalymo dienoje, Viešp. me tais 1396. Dalyvaujant garbingiems ir narsiems vyrams Mingailai, Goš tautui; Vilniaus vaivadai Manvydui bei mūsų dvaro maršalkoms Čupur- vai ir Milonui bei daugeliui kitų, ver tų pasitikėjimo].
Arčiausiai puolančiųjų plytėjo Min-\ngailos valdinių žemės: norėdamas atkeršyta už jų nu\nsiaubimą, Mingaila rengėsi kariauti, tačiau polockiečiai\njas užėmė, šiek tiek anksčiau su kariuomene patraukę\nligi Gorodeco miesto. Juos pasitiko Mingaila ir, drą\nsiai užpuolęs palaidą minią, narsią vien dėl gausumo,\no visai nemokančią kariauti, vienu smūgiu privertė\nsprukti ir iš kovos lauko, ir iš stovyklos. Po to, lipte\nlipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo per-\npergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur\npabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus.
Po to, lipte lipdamas bėgantiems ant kulnų, mikliai išnaudojo per- pergalingą kariuomenę atvedė prie Polocko sienų, kur pabėgę priešai buvo perkėlę karo veiksmus. Miestas turėjo pasiduoti, priimti vienu metu ir taiką, ir vergo vę: neteko laisvės tie, kurie ją piktam naudojo, skriaus dami kaimynus. Neilgai šia pergale džiaugėsi Mingai la tais pačiais metais jis mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą, kurių pirmasis, amžiumi vyres nis, paveldėjo senelio valdžią Naugarduke, o antra sis — tėvo Polocke.
„Reikėtų priminti ir tai, - rašoma jo laiške, - jog amžiną atilsį kunigas Pranckevičius, buvęs Kauno klebonas (klebona vęs maždaug prieš amžiną atilsį kunigą Pucilovskį) savo dieno raštyje (jis ir šiandien yra klebonijoje) taip aprašo šį įvykį: „Aš, norėdamas savo bute, klebonijoje, pasidaryti sandėliuką, prieš išvykdamas į Kleboniškes, įsakiau nurodytoje vietoje, sienoje, iš kirsti angą ir ją sutvirtinti. Ten dirbęs žmogus, išmušęs keletą sluoksnių plytų, aptiko kadaise įmūrytą cinkinę deivės Veneros statulėlę, kurią nunešė kunigui vikanu Mingailai. Kunigas vika ras, skrupulas, nelaukdamas mano sugrįžimo, įsakė tą antiką sudaužyti ir nucinkuoti prikaistuvus bei puodus.
Vos ji pasilenkė skinti tariamojo laimikio, upės dugnas prasivėrė ir įtraukė ją į požemio gelmę - pragarą (Pragaras). Šioje pože mio karalystėje viešpatavo karalius, vadintas Pokliumi, kurį sužavėjo jaunosios karalaitės grožis. Nelaimingoji motina, ku riai atnešė tik dukrelės kurpaites, įsitikinusi, kad ją prarijo Ra sos upė, spėjo, jog šį darbą bus padaręs kuris nors iš vandenų arba povandeninių valdovų.
Šioje pože mio karalystėje viešpatavo karalius, vadintas Pokliumi, kurį sužavėjo jaunosios karalaitės grožis. Nelaimingoji motina, ku riai atnešė tik dukrelės kurpaites, įsitikinusi, kad ją prarijo Ra sos upė, spėjo, jog šį darbą bus padaręs kuris nors iš vandenų arba povandeninių valdovų. Taigi ji leidosi į kelionę po visą pasaulį, ieškodama savo brangios netekties.