Mikalojus Radvila Juodasis

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Žygimanto Augusto paradiniai šarvai, pagaminti Niunberge meistro Kunzo Lochnerio, XVI a. 6 dešimtmetyje ## Puslapis 89 Viršutinė Lietuvos didžiojo kanclerio ir maršalkos Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvų dalis, pagaminta Niurnberge, meistro Kunzo Lochnerio, apie 1555 m. Žygimanto Augusto pistoletas su ratukine spyna (Puffer) su Lenkijos ereliu ir raide S (Sigismundus) Vokietija, XVI a.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Žygimanto Augusto paradiniai šarvai, pagaminti Niunberge meistro Kunzo Lochnerio, XVI a. 6 dešimtmetyje ## Puslapis 89 Viršutinė Lietuvos didžiojo kanclerio ir maršalkos Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvų dalis, pagaminta Niurnberge, meistro Kunzo Lochnerio, apie 1555 m. Žygimanto Augusto pistoletas su ratukine spyna (Puffer) su Lenkijos ereliu ir raide S (Sigismundus) Vokietija, XVI a.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

O Jurgio brolis, kunigaikštis Mikalojus Kristupas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipovo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Filipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erdvesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Nors Viklifo sekėjas buvo ekskomunikuotas ir priverstas palikti miestą, bet Martyno Liuterio ir Cvinglio mokslas, kur kas giliau įsišaknijęs Vilniuje, buvo stipriai palaikomas Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos, vadinamo Juoduoju. Jo dvaras Lukiškėse, prie Vilijos, nuo renkasi į savo sueigas Lukiškėse, Jo Didenybės Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos rūmuose; nutaria (savo susirinkime 1557 m. spalio 11 d.) įspėti Vilniaus vyskupą, kaip Ganytoją, kad pakankamai veiktų pagal savo pareigas, rašytų karaliui, kad būtų išvengta pikto ir kad visose viešose pamaldose įsakytų melstis už Bažnyčios vienybę ir po visą dieceziją būtų rengiamos procesijos su litanijomis". 43 Žr. V priedą. 44 Kojalowicz Histor. Lithu., Pars II, Lib. VIII, p. 428. Rostowski Lithu. Hist. Soc. Jesu, Pars I, p. 5. 45 Bohusz Summaryusz Aktów Kapituły Wileń, MSS., p. 5 pasakoja, kad „kapitula, gavusi žinių apie kažkokias naujas sektas: Liuterio, Cvinglio ir naujosios krikščionybės, kad jie 283 ## Puslapis 300 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS 1556 metų tapo visų reformos šalininkų prieglobsčiu ir mokykla.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

O Jurgio brolis, kunigaikštis Mikalojus Kristupas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipovo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Filipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erdvesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Testantur id multae bellorum occasiones contra Tartaros et Mos cbos, in quibus divo Praedecessore Genitore nostro adhuc in vivis agente cum Patruo suo Georgio ita strenue se gessit, ut fidissimi et amantissimi Patriae Civis, manu consilioque promptissimi Ducis et mi litis nomen apud omnes assequeretur; nostra vero etiam aetate, nobis praesentibus et spectantibus tanta virtutis, fortitudinis et — • — 306 ## Puslapis 323 IV KNYGA Vardan Viešpaties Amen. Jei žinios raštais nebūtų perduodamos būsimoms kartoms, žmogiški darbai greitai išblėstų iš žmonių atminties. Amžinai dalykų atminčiai. Mes, Žygimantas, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos bei Mazovijos ir t. t. kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Šiuo raštu skelbiame visiems ir kiekvienam, kam dabar ar ateityje derės žinoti, kad atidžiau žvelgdami į praeitį ir teisingomis proto svarstyklėmis pasverdami ištikimą tarnystę karo ir taikos metu, kuria šviesusis ir prakilnusis ponas Mikalojus Radvila, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, Vilniaus vaivada, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka ir kancleris, Šiaulių, Brastos ir Borisovo seniūnas, mylimiausiam, dieviškam pirmtakui, mūsų tėvui ir taip pat nemažiau mūsų šviesybei visada stengėsi įtikti, kaip kadaise jo protėviai šviesiausiesiems ir brangiausiesiems mūsų pirmtakams buvo didžiai nusipelnę, nes nuolat [jis] mums rodė didelį uolumą, karštą ištikimybę ir pagarbą, atsidavimą tėvynei, meilę Respublikai, proto apsukrumą, sprendimų drąsą ir svarumą, patyrė daug sunkumų mūsų siųstuose išbandymuose, teikdamas šlovę ir naudą mums ir Respublikai, pasiekė daugybę žymių pergalių prieš priešus, gynė nuo jų antpuolių sienas, negailėjo nei savo asmeninių nuolatinių didelių išlaidų, nei pagaliau ir savo gyvybės, kiek tik kartų to reikalavo būtinybė; ir nėra nė vieno, kuris manytų, jog jis (Radvila) nesirūpina Respublikos gerove ir mūsų garbe.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Todėl savo valia, karališkąja valdžia, kunigaikščio pastovia ir amžina galia duodame ir suteikiame tam pačiam anksčiau paminėtam šviesiajam ir didingajam ponui Mikalojui Radvilai, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiui, Vilniaus vaivadai, mūsų didžiajam maršalkai ir kancleriui, ir visiems po jo būsiantiems Nesvyžiaus kunigaikščiams, teisėtiems jo įpėdiniams, pilną teisę, visišką ir tvirtą valdžią ir galią, visas ir pavienes mūsų Lietuvos Kunigaikštystės privilegijas, laisves ir imunitetus bei bet kokias malones ir prerogatyvas, egzistuojančias toje pačioje Lietuvos Kunigaikštystėje, turėti, naudotis, visiems laikams išsaugoti ir išlaikyti; tas [privilegijas], kurios bet kokiu būdu ir bet kada anksčiau šviesiausiųjų ir prakilniausiųjų karalių ir didžiųjų kunigaikščių, mūsų pirmtakų ponų Vladislovo, Žygimanto, Kazimiero, Aleksandro ir vėl Žygimanto kadaise buvo duotos, pripažintos ir mūsų ratifikuotos, patvirtintos ir taip pat mūsų karaliaus ir kunigaikščio pasižadėjimu ir autoritetu atnaujintos ir atgaivintos.