Kitą rytą pastebėta, jog kai kurie priešų vadai, nežinodami čionykščių vietų, pasiklydo. Tarp jų du apsiginklavę šarvais buvo nukauti, o trečiasis sugautas ir atvestas pas kunigaikštį Danielių.
Lengvoji kavalerija buvo pa\nnašiai šarvuota, bet jos šarvai būdavo lengvesni, dengdavo tik\npečius ir krūtinę. Galvas dengdavo šalmais. Kavalerijos gink\nlai būdavo labai įvairūs: ilga ietis, abiem pusėm aštrus kardas,\nkirvis, kuoka, plaktukas, lankai ir skydas nuo smūgių prisi\ndengti.
1567 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašyme šeši Vijūkai iš Romainių nurodyti kaip ginkluoti ragotinėmis, o šarvus turėjo tik vienas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Zigmantas Kiaupa, Alberto Kojalavičiaus ir jo brolių kilmė bei šeima (straipsnis, 1994 m.)
Abi priešininkų kariuomenės\nbuvo netoli viena kitos. Visa Ordino kariuomenė stovėjo atvi\nrame lauke ir riterius, šarvuotus metaliniais šarvais, kepino\nkaršta liepos mėnesio saulė, tuo tarpu sąjungininkų kariuo\nmenės dalis slėpėsi medžių ūksmėje, galėjo ilsėtis. Ordino ka\nriuomenė nerimavo ir norėjo pradėti mūšį, bet to padaryti ne\ngalėjo, nes ne viskas buvo sutvarkyta.
Kavalerija būdavo sunkiai ir lengvai ginkluota. Sunkiąją\nkavaleriją sudarydavo raiti kariai apkaustyti nuo galvos iki\nkojų tvirtais metaliniais šarvais. Šarvuodavo net arklius. Toks\nriteris su anų laikų ginklais buvo beveik nepaimama tvirtovė.\nSunkiai šarvuotieji kovose turėdavo ir nepatogumų, — jei pa\nsitaikydavo nuo arklio nusiversti, tai ant jo užsėsti kautynių\nlaiku jiems būdavo labai sunku.
Ordino ka\nriuomenė nerimavo ir norėjo pradėti mūšį, bet to padaryti ne\ngalėjo, nes ne viskas buvo sutvarkyta. Pasimeldęs Jogaila, ne tik\nVytauto, bet ir lenkų riterių raginamas, užsidėjo šarvus ir nu\nvyko prie kariuomenės. Kariuomenė jau buvo visai paruošta ir\nlaukė ženklo.