Kernius

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kokius jis nuveikė paminėtinus darbus, vėlesnės kartos nežino. Gyvas būdamas, nusprendė nepalikti po mirties sūnums paveldimo neapykantos šaltinio, todėl pasistengė laiku padalyti valdžią. Kernusijui, arba Kerniui, atidavė valdyti Lietuvos žemes tarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos, o jaunėliui Gimbutui paskyrė Žemaitiją.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Galbūt šitaip ir būtų atsitikę, jeigu, jam mirus, 1089 m eta i būtų prasidėjęs tarpuvaldis: mat neturėjo jis sūnaus — savo įpėdinio. Todėl, sukvietęs didikus ir paaiškinęs jiems didžiulį pavojų, jis įsūnijo Živinbudą, vieną iš Julijono Dausprungo palikuonių, pajėgų valdyti jaunikaitį, netrukus jam į žmonas atidavė vienturtę dukterį Pajautą, o kraičio pridėjo Lietuvos kunigaikštystę. Kai pasitraukė iš gyvenimo, jis buvo iškilmingai pašarvotas (kaip tais laikais derėjo) ir ant aukštos kalvos prie Deltuvos palaidotas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Nereikia tapatinti Medziojnos su Medžiojma, kurią laikėme medžiotojų deive, vadinama Laima. 154 ## Puslapis 154 Pajauta (Pojata) Lietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, arba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė. Ta kunigaikštytė buvo ištekėjusi už Dausprungų giminės Zivinbudo, Ukmergės srities kunigaikščio, kuriam kraičio atnešė paveldimą Kernavės kunigaikštystę.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tai liudija Strijkovskis. Ant Kukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsakų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, tebegyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas, remdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno nuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Kadangi Panerių gentys pūtė dūdas ant Neries krantų, kunigaikščio Kerniaus valdymo metais atsirado dingstis suteikti visam kraštui ir giminei Litvania pavadinimą, kuris dėl paprastų žmonių iškreipto lotynų tarimo pavirto Listubania. Mes siekiame nurodyti tikrą, o ne liaudišką pavadinimo šaltinį: lietuvių kalboje yra žodis tėvas: Tarnas, Tabes, Tems, Temas, ir jis priklauso nuo tarimo įvairiais dialektais: senovės prūsų, herulų, latvių ir lietuvių* 1. Tomis pačiomis kalbomis posakis Isz-Tawas arba IszTabas reiškia kilusį iš tėvo, tad Isztamany, ištavanai, arba sutrumpintai stavanai, stabanai, reiškė gentį, kilusią tiesiogiai iš gimtinės lizdo; tikrieji lietuviai, arba senovės Stavanijos gyventojai ligi šiol laikomi tokiais, kurie geriausiai išlaikė savo papročius, įpročius, gimininius bruožus ir jų dialekto originalumą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Kadangi Panerių gentys pūtė dūdas ant Neries krantų, kunigaikščio Kerniaus valdymo metais atsirado dingstis suteikti visam kraštui ir giminei Litvania pavadinimą, kuris dėl paprastų žmonių iškreipto lotynų tarimo pavirto Listubania. Mes siekiame nurodyti tikrą, o ne liaudišką pavadinimo šaltinį: lietuvių kalboje yra žodis tėvas: Tarnas, Tabes, Tems, Temas, ir jis priklauso nuo tarimo įvairiais dialektais: senovės prūsų, herulų, latvių ir lietuvių* 1. Tomis pačiomis kalbomis posakis Isz-Tawas arba IszTabas reiškia kilusį iš tėvo, tad Isztamany, ištavanai, arba sutrumpintai stavanai, stabanai, reiškė gentį, kilusią tiesiogiai iš gimtinės lizdo; tikrieji lietuviai, arba senovės Stavanijos gyventojai ligi šiol laikomi tokiais, kurie geriausiai išlaikė savo papročius, įpročius, gimininius bruožus ir jų dialekto originalumą.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

§ XV Kernius ir Gimbutas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiai, karės jų su gudais, lenkais ir žuvėdais Kernius turėjęs savo valdžioj kraštą tarp upių Neries, Nevėžio ir Daugavos, Gimbutas valdęs visus Žemaičius; abudu gyvenusiu taikiai vienybėj ir kliauty. Kernius, kunigaikštis Lietuvos, tapęs nuo karių Jaroslavo jautresnis, saugodamos nuo antpuolių gudų, aukštame skardy linksmoj laukymėj tarp ąžuolynų rimtą pilį įkūręs ir nuo savo vardo ją Kernave praminęs, kurioje pats su ūkės rėdą ir Lietuvos vyresnybe gyvendamas, už buveinę visos Lietuvos ūkės paskyręs, kaipogi tenai kiekvienam reikalui ar pavojui radusis tėvūnai, arba senatoriai, į dūmą, arba rodą, galėjo veikiai susirinkti. Šiandien pamatai tos vietovės, arba miesto, ir pilės tebėr, o šūsnis irų sugriuvusių rūmų, krūmais apaugusių, nuo tolo riogso, o apkerpėję pamatų kūliai rodo rūstą povyzių senų dienų buveinės Lietuvos ūkės, kurioje bočiai probočiai, išmintingai rėdydamos, ne kartą draudino neprietelius ūkės savo.