Kernius gavo valdyti Lietuvos žemes tarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos. Kernius, neturėdamas sūnaus įpėdinio, įsūnijo Živinbudą, jam atidavė dukterį Pajautą ir pridėjo Lietuvos kunigaikštystę kraičiui. Narbutas Kernių vaizduoja kaip Vidurio, arba Užnerio, Lietuvos kunigaikštį, kurio sostinė buvo Kernavė.
Kokius jis nuveikė paminėtinus darbus,\nvėlesnės kartos nežino. Gyvas būdamas, nusprendė ne\npalikti po mirties sūnums paveldimo neapykantos šal\ntinio, todėl pasistengė laiku padalyti valdžią. Kernu-\nsijui, arba Kerniui, atidavė valdyti Lietuvos žemes\ntarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos, o jaunėliui Gimbu\ntui paskyrė Žemaitiją.
Galbūt šitaip ir bū\ntų atsitikę, jeigu, jam mirus,\n1089 m eta i\nbūtų prasidėjęs tarpuvaldis:\nmat neturėjo jis sūnaus —\nsavo įpėdinio. Todėl, sukvietęs didikus ir paaiškinęs\njiems didžiulį pavojų, jis įsūnijo Živinbudą, vieną iš\nJulijono Dausprungo palikuonių, pajėgų valdyti jauni\nkaitį, netrukus jam į žmonas atidavė vienturtę dukterį\nPajautą, o kraičio pridėjo Lietuvos kunigaikštystę. Kai\npasitraukė iš gyvenimo, jis buvo iškilmingai pašarvo\ntas (kaip tais laikais derėjo) ir ant aukštos kalvos prie\nDeltuvos palaidotas.
Nereikia tapatinti Medziojnos\nsu Medžiojma, kurią laikėme medžiotojų deive, vadinama\nLaima.\n154\n\n## Puslapis 154\n\nPajauta (Pojata)\nLietuvių kunigaikščio Kerniaus, viešpatavusio Vidurio, ar\nba Užnerio, Lietuvoje, kurios sostinė buvo Kernavė, duktė.\nTa kunigaikštytė buvo ištekėjusi už Dausprungų giminės Zi-\nvinbudo, Ukmergės srities kunigaikščio, kuriam kraičio atne\nšė paveldimą Kernavės kunigaikštystę.
Tai liudija Strijkovskis. Ant\nKukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsa\nkų; liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atminimas, te\nbegyvuojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartknochas,\nremdamasis savo tyrimais, pasakoja, kad ant to paties kalno\nnuo seno degusi Kerniaus užkurta Amžinoji ugnis .
Ka dangi Panerių gentys pūtė dūdas ant Neries krantų, ku nigaikščio Kerniaus valdymo metais atsirado dingstis su teikti visam kraštui ir giminei Litvania pavadinimą, ku ris dėl paprastų žmonių iškreipto lotynų tarimo pavirto Listubania. Mes siekiame nurodyti tikrą, o ne liaudišką pavadinimo šaltinį: lietuvių kalboje yra žodis tėvas: Ta rnas, Tabes, Tems, Temas, ir jis priklauso nuo tarimo įvai riais dialektais: senovės prūsų, herulų, latvių ir lietuvių* 1. Tomis pačiomis kalbomis posakis Isz-Tawas arba Isz- Tabas reiškia kilusį iš tėvo, tad Isztamany, ištavanai, ar ba sutrumpintai stavanai, stabanai, reiškė gentį, kilusią tiesiogiai iš gimtinės lizdo; tikrieji lietuviai, arba seno vės Stavanijos gyventojai ligi šiol laikomi tokiais, kurie geriausiai išlaikė savo papročius, įpročius, gimininius bruožus ir jų dialekto originalumą.
Ka dangi Panerių gentys pūtė dūdas ant Neries krantų, ku nigaikščio Kerniaus valdymo metais atsirado dingstis su teikti visam kraštui ir giminei Litvania pavadinimą, ku ris dėl paprastų žmonių iškreipto lotynų tarimo pavirto Listubania.
Ka dangi Panerių gentys pūtė dūdas ant Neries krantų, ku nigaikščio Kerniaus valdymo metais atsirado dingstis su teikti visam kraštui ir giminei Litvania pavadinimą, ku ris dėl paprastų žmonių iškreipto lotynų tarimo pavirto Listubania. Mes siekiame nurodyti tikrą, o ne liaudišką pavadinimo šaltinį: lietuvių kalboje yra žodis tėvas: Ta rnas, Tabes, Tems, Temas, ir jis priklauso nuo tarimo įvai riais dialektais: senovės prūsų, herulų, latvių ir lietuvių* 1. Tomis pačiomis kalbomis posakis Isz-Tawas arba Isz- Tabas reiškia kilusį iš tėvo, tad Isztamany, ištavanai, ar ba sutrumpintai stavanai, stabanai, reiškė gentį, kilusią tiesiogiai iš gimtinės lizdo; tikrieji lietuviai, arba seno vės Stavanijos gyventojai ligi šiol laikomi tokiais, kurie geriausiai išlaikė savo papročius, įpročius, gimininius bruožus ir jų dialekto originalumą.