Asmuo

Jaroslavas

7 teiginiai11 įrašų8 ryšiai

Vikipedijos įžanga

Jaroslavas ist ein männlicher litauischer Vorname, abgeleitet von Jaroslav.

Šaltinis: Vikipedija (de)

Pagal publikuotus šaltinius

Jaroslavas – istoriniuose pasakojimuose minimas asmuo, apibūdinamas ir kaip didysis kunigaikštis, ir kaip Plocko katedros klebonas. 1038 metais didysis kunigaikštis Jaroslavas surengė žygį prieš jotvingius, kartu gabendamas maisto atsargas, kolonistus ir tvirtovių statytojus. 1041 metais tas pats Jaroslavas puolė Lietuvą, tačiau šaltinyje pabrėžiama, kad nėra žinių apie lietuvių belaisvių perkėlimą į Ukrainą ar ukrainiečių susimaišymą su lietuviais. Kitame pasakojime nurodoma, kad Jaroslavas su tenykščiais riteriais patraukė į Estiją. Su Plocko klebonu Jaroslavu siejama kronika, kurioje galėjo būti išlikęs Divonio kelionės aprašymas; Narbutas Jaroslavo ir Kristijono pasakojimus apie ulmigerus laikė paremtais tikrove. Kadangi pateikti duomenys Jaroslavą apibūdina skirtingais vaidmenimis ir neleidžia patikimai nustatyti, ar kalbama apie tą patį asmenį, santrauka išlieka atsargi.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

LietuviaiKijevo RusiaLenkijaLietuvaNaugardukasJaroslavas

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

SavybėAprašymasLaikas / kontekstasŠaltiniai
Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas
  • Valdė Rostovą.
  • Kunigaikštis.
  • Didysis kunigaikštis.
  • Plocko katedros klebonas.
  • Daukantas aprašo valdžios padalijimą tarp Vladimiro sūnų; Jaroslavui teko Rostovas.
  • Narbutas Jaroslavą vadina kunigaikščiu, kuris su tenykščiais riteriais patraukė į Estiją.
  • Narbutas taip jį įvardija aprašydamas 1038 metų žygį prieš jotvingius.
  • Narbutas teigia, kad Divonio kelionės aprašymas galėjo būti rastas Jaroslavo parašytoje kronikoje arba atitekti Plocko katedros klebonui Jaroslavui.

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-001vidutinis

Plocko katedros klebonas Jaroslavas siejamas su kronika, kurioje vyskupas Kristijonas galėjo rasti Divonio kelionės aprašymą.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tačiau Tidemanas rašo, kad jis laimingai sugrįžęs į Bitiniją1. Šio Divonio kelionės aprašymas išliko rankraštyje, kuris atiteko Plocko katedros klebonui Jaroslavui ar veikiau buvo vyskupo Kristijono rastas šio Jaroslavo parašytoje kronikoje. Tai turėjusi būti knyga, parašyta slavų kalba, bet graikiškomis raidėmis2.
t-002vidutinis

Teodoras Narbutas Jaroslavo ir Kristijono pasakojimus apie ulmigerus laikė paremtais tikrove.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Ten juos pažino Divonis; juos valdė kažkoks Mazovijos slavų karaliukas ar viršininkas, vadinamas Masosu, kuriam jie mokėjo duoklę vaikais. Jaroslavas ir Kristijonas gyveno tais laikais, kai naujųjų amžių atradimai tautų, gyvenusių tokiame kaip ulmigerai civilizacijos lygyje, dar nebuvo žinomi, vadinasi, jei jie būtų ketinę aprašyti išgalvotus dalykus, jie nebūtų turėję pavyzdžio ir nebūtų galėję nupiešti tokio tikroviško gamtos vaikų vaizdo. Iš to išplaukia, kad jie rėmėsi tikrove, kuri visur ir visada yra vienoda.
t-003vidutinis

Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimai šymo su lietuviais.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tačiau jis negalėjo įkurti jokių kolonijų krašte, esančiame prie Rosės, nes ten gyveno pečenegai su orda, vadinama Charoboe. Tas pats Jaroslavas 1041 metais puolė ir Lietuvą, tačiau nėra žinių, kad jis būtų lietuvių belaisvius perkėlęs į Ukrainą, taiip pat niekur negalima matyti ukrainiečių tautybės žmonių susimaišymo su lietuviais. Smukus pečenegams dešiniojoje Dnepro pakrantėje, nutautėję hiriai su tomis gentimis persikėlė į kairiąją šios upės pakrantę; jie įsiterpė tarp poloviečių ir kartu su jais buvo išstumti kitapus Dono, kur davė pradžią Belgorodo totoriams.
t-004vidutinis

Višislavas įgavęs Naugardą į valdžią, Iziaslavas Polocką, Jaroslavas Rostovą, kuriam nustipus, kliuvo jis Bo risui, Glėbas gavo Muromą, Sviatoslavas Pajuodgirę, Viršuj: g eia i.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Tuo tarpu radimičiai, apkyrėjus donį bemokėti Vladimirui, patrakę, kuriuos vienok jis sudraudęs laimingai ir apent duoklę sau šilti prisuokęs. Paskui pergalėjęs bulgarus pavolgy ir su jais būk pakajų suderėjęs, žadėdami bendring ai su vieni antrais gyventi, paskiaus dar užėmęs miestą Chersoną, kurio iros šiandien dar tebėra regimos Kryme. Ant galo apsipačiavęs su Ona, seseria Baziliaus ir Konstantino, ciesorių grekonų, apsikrikštijo pats su visa gudų tauta metuose 988 ir Chersono miestą apent grekonų ciesoriui pagrąžinęs. Įkyrėjęs sau valdžią ūkės, Vladimiras padalijęs ją tarp 12 savo sūnų. Višislavas įgavęs Naugardą į valdžią, Iziaslavas Polocką, Jaroslavas Rostovą, kuriam nustipus, kliuvo jis Borisui, Glėbas gavo Muromą, Sviatoslavas Pajuodgirę, * Viršuj: g eia i.
t-005vidutinis

Kunigaikštis Jaroslavas su tenykščiais riteriais patraukė į Estiją.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4

Visi tenykščiai riteriai su kunigaikščiu Jaroslavu patraukė į Estiją.
t-210364vidutinis

1038 metais didysis kunigaikštis Jaroslavas surengė žygį prieš jotvingius.

Įrodymai (1)
Visi teiginiai ir įrodymai (7 teiginiai, 11 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

buvo valdovas:
surengė žygį į:
pastatė:
Jaroslavas buvo valdovas:
Jaroslavas surengė žygį į:
Buvo žygio kryptis ←:
Puslapio nuorodos:

Šaltinių sąrašas

ŠaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)—48
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)—11
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995—11
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4—11