Fridrichas – vardas, šaltiniuose siejamas su keliais skirtingais viduramžių asmenimis, todėl vieno objekto tapatybė nėra pakankamai aiški. Vienas Fridrichas minimas kaip kardinolas, kuris kartu su karaliene Elžbieta ir jos vaikais iškart po Velykų atvyko į Vilnių ir sukėlė džiaugsmą pilyje bei mieste. Kitas Fridrichas buvo rugijų karaliaus Feletėjo sūnus; po rugijų pralaimėjimo jis buvo išvytas. Dar vienas Fridrichas apibūdinamas kaip Rygos arkivyskupas ir mažesniųjų brolių ordino brolis, o kitas, gyvenęs Marienburgo pilyje, žuvo nukritęs nuo žirgo. Šie duomenys atskleidžia skirtingus Fridricho vaidmenis – nuo dinastinio veikėjo ir karaliaus sūnaus iki bažnytinio autoriteto ar ordino nario, tačiau jų negalima patikimai sujungti į vieną biografiją.
Žygiuodamas toliau su kariuomene, jis užėmė Romą ir, nukėlęs 475 m e ta i nuo sosto Vakarų Romos im peratorių, viešpatavo kaip pir mas iš svetimšalių Romoje, tačiau nesisavino nei val dovo vardo, nei purpurinės mantijos. Dvyliktaisiais viešpatavimo metais, laimėjęs keletą mūšių, sumušė rugijus, paėmė į nelaisvę karalių Feletėją, o jo sūnų Fridrichą išvijo. Nugalėtasis rugijų valdovas maldavo gotą Teodoriką pagalbos, tuo tarpu herulas, porą kar tų gotų sumuštas, stengėsi 487 m e ta i atkurti savo kariauną, telk damas vyrus iš to Germani- jos krašto, kuris jam mokėjo duoklę; vėliau, keletą kartų su jais nelauktai susidūręs, nebesitikėjo sėkmės atviroje kovoje ir pasitraukė į Raveną.
_ . 230 ## Puslapis 247 III KNYGA pavasario, kai Aleksandro motina karalienė Elžbieta su dukterimis ir sūnumi, kardinolu Fridrichu, iškart po Velykų atvykę į Vilnių, sukėlė visuotinį džiaugsmą pilyje ir mieste. Deja, vestuvių linksmybes drumsdavo dažni uošvio ir žento ginčai, ir po kelerių metų (1500 m.
Žygiuodamas toliau su kariuomene, jis užėmė Romą ir, nukėlęs 475 m e ta i nuo sosto Vakarų Romos imperatorių, viešpatavo kaip pirmas iš svetimšalių Romoje, tačiau nesisavino nei valdovo vardo, nei purpurinės mantijos. Dvyliktaisiais viešpatavimo metais, laimėjęs keletą mūšių, sumušė rugijus, paėmė į nelaisvę karalių Feletėją, o jo sūnų Fridrichą išvijo. Nugalėtasis rugijų valdovas maldavo gotą Teodoriką pagalbos, tuo tarpu herulas, porą kartų gotų sumuštas, stengėsi 487 m e ta i atkurti savo kariauną, telkdamas vyrus iš to Germanijos krašto, kuris jam mokėjo duoklę; vėliau, keletą kartų su jais nelauktai susidūręs, nebesitikėjo sėkmės atviroje kovoje ir pasitraukė į Raveną.
Visų pirma rūpinos jis kaip įmanąs kame noris pagalbos gauti. Jau nuo kelių metų Fridrichas, vyskupas Tarapato, Teutonijoj steigė kryžiaus karę patelkti, lygia dalia nukeliavo tenai ir Tirbergas pašalpos veizėti. Vyskupas Samijostaip pat naujos kryžiaus karės telkti iškeliavo [į] Teutonų ą, tą patį darė ir Kulmijos vyskupas, keliaudamas į svečias šalis pašalpos kryžėjams veizėti, kaipogi kryžėjai, patys nieko nebgalėdami begauti nuo svetimų viešpačių, išsiuntė vyskupus vardu tikybos ir išganymo masinti svietą1.
Tuo metu Marienburgo pilyje gyveno brolis Heinemanas ir brolis Fridrichas, kuriuodu vienas kitą taip mylėjo, kad vienas be kito nenorėjo ne tik gyventi, bet ir mirti. Ilgainiui brolis Heinemanas užsikrėtė raupsais, o netrukus brolis Fridrichas nukrito nuo žirgo ir užsimušė.
Tais pačiais metais jo šventenybė Jonas XXII, popiežius, pasiuntė į Livonijos kraštą, įkalbėtas brolio Fridricho iš mažesniųjų brolių ordino, Rygos arkivyskupo, bei to paties miesto gyventojų, du legatus, būtent: Baltramiejų, Aleto vyskupą, ir Bernardą, švento Benedikto ordino švento Teofrido vienuolyno abatą Le Piui vyskupystėje, pakrikštyti lietuvių ir rusų karaliaus.