Dovydas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Viename dokumente, apie kurį vėliau smulkiau kalbėsime, pasakojama apie kunigaikščių Ziemovito ir Traidenio įsiveržimą į Dobrynės žemę. Qui prophanus dux David paulo ante indictas treugas predictas Ingrediens cum valido exercitu Litwanorum terram Dobrinens. sitam in prenominata Plocendioc totam miserabiliter devastavit. Et nihilominus opido quodam munito Dobryn vulgariter dicto expugnato et in favillam prorsus redacto multis inibi christifidelibus ferro peremptis decem millia et utra hominum utriusque sexus secum abegit similiter et deduxit [Kai bedievis vadas Dovydas prieš pat anksčiau minėtas paliaubas įžengęs su stipria lietuvių kariuomene į Dobrynės žemę, esančią minėtoje Plocko diecezijoje, visą pragaištingai nusiaubė.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Šis didvyris iš tiesų buvo vertas geresnio likimo. Visada jis rodydavęs tokį karinį sumanumą, visada jį lydėjusi tokia lemtinga sėkmė, kad ligi tol bemaž nebuvo ėmęsis žygio, kurio nebūtų labai sėkmingai užbaigęs. Ir sėkmingai kovodavo, ir pergales laimėdavo dėl to, kad mokėjo nepaprastai greitai susirengti į žygį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Štai ir Dovydas, dievo malone pakeltas į tikinčiųjų karalius, kaip tikras būsimųjų įvykių pranašas nurodydamas ryškesnes šios kariuomenės žymes, sakėsi savo pulkuose norėjęs turėti Cereto ir Feleto būrius, kurie privalėję nuolatos taip saugoti jo asmenį, kad, išgaišinę tuos (1 Kar 30, 14), kurie aiškiai tyko Dovydo gyvybės, sėkmingai apgintų (2 Kar 8, 18) ir jo valdinius, žodžiu, elgtųsi taip, kaip įpareigoja elgtis jų vardas (2 Kar 15, 18). Mat Cereto vardas verčiamas žodžiu „naikintojas“, o Feleto — „gelbėtojas“. Kadangi Dovydas buvo pranašas ir jo lūpomis bylojo šventoji dvasia, kadangi gebėjo regėti tiesos raštuose ir esamus, ir būsimus dalykus, todėl šitokia savo sargybinių atranka jis mus pamokė, kad ir naujausiais laikais bažnyčios galva Kristus privalėsiąs turėti sargybinių, kurie, nebrangindami savo gyvybės, prisisegs prie šlaunies šventąjį kalaviją, kad tie, kurie supa drąsiausiojo Izraelio vyro Saliamono guolį, išvytų iš krikščionių gyvenamų plotų klastingos tamsybės naktines šmėklas.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Mat Cereto vardas verčiamas žodžiu „naikintojas“, o Feleto — „gelbėtojas“. Kadangi Dovydas buvo pranašas ir jo lūpomis bylojo šventoji dvasia, kadangi gebėjo regėti tiesos raštuose ir esamus, ir būsimus dalykus, todėl šitokia savo sargybinių atranka jis mus pamokė, kad ir naujausiais laikais bažnyčios galva Kristus privalėsiąs turėti sargybinių, kurie, nebrangindami savo gyvybės, prisisegs prie šlaunies šventąjį kalaviją, kad tie, kurie supa drąsiausiojo Izraelio vyro Saliamono guolį, išvytų iš krikščionių gyvenamų plotų klastingos tamsybės naktines šmėklas. Nedera, be to, užmiršti ir šlovingų bei dievui malonių kovų Makabėjų, kurie, tyruose maitinęsi žolelėmis, nes nenorėjo susitepti nederamu maistu, uoliai paisydami įstatymo bei įkvėpti tikėjimo, nugalėjo Antiochą Epifaną ir išrovė neteisybės šaknis, tad įveikė tą, kuris stengėsi pripratinti dievo tautą prie stabmeldiškų apeigų, o jaunikaičius — prie viešnamių; dievo remiami, apvalė šventas vietas, atgavo Siono arką ir sugrąžino žemei ramybę.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Tuo tarpu karė su lenkais skaistyn vien reiškės, o Lietuvoj skelbė didžiai stipriai ginkluojantis, kaipogi Vladislovas, tardamos eisiąs Pamario užimti, sutraukęs stiprią kariauną į Kujaviją, puolė staiga į Mozūrų ą ir visą kraštą, kurio kunigaikštis bendra vos su kryžėjais, nuteriojo ir, į Plocko pilį įsigrūdęs, sudegino ir didį grobį sugriejo lig kryžėjams ant pagalbos ateinant. Nuo to rodės it pradėta jau karė lenkų su kryžėjais, bet Vladislovas palikinąs kryžėjus norėjo pirma išsigrumti su viešpačiu Brandenburgo ir bendru kryžėjų, bet, jusdamas save ne visai stipriu, patelkė lietuvius, kuriam Gediminas tuojau nuleido Dovydą, garbingą karvedį, su 10 000 joties rimtų meškenočių. Tas karvedys, persikėlęs su savo pulkais pirma per upį Yslą, paskui per Odrą, įėjo į Brandenburgu ą ir, ką sutikdamas, tą kardu ir ugnia gaišino.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4

Dovydas, Gardino seniūnas, šioje kovoje vadovavo kariuomenei. Stiprūs ir, žinoma, į įvairias vietas taikomi priešų smūgiai vertė didįjį kunigaikštį būti labai atidų. Dėl to paties jis paskubėjo išpirkti iš kryžiuočių nelaisvės Goštautą už didžiulę sumą — net už 30 tūkstančių vienetų auksinių monetų1 2.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4

Tuomet tenykštis bajoraitis, vardu Andrius Gostas, arba Gosčiuskis, asmeniškai jo įskaudintas, sugebėjo įsimaišyti tarp Lietuvos kazokų, esančių prie vado, ir, kai, prijoję upę, girdė žirgus, staiga nudūrė jį [Dovydą] iš užpakalio ietimi, o pats paspruko, nors buvo atkakliai