Dovydas prieš paliaubas su stipria lietuvių kariuomene įsiveržė į Dobrynės žemę Plocko diecezijoje ir ją nusiaubė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 86
Viename dokumen te, apie kurį vėliau smulkiau kalbė sime, pasakojama apie kunigaikščių Ziemovito ir Traidenio įsiveržimą į Dobrynės žemę. Qui prophanus dux David paulo ante indictas treugas pre- dictas Ingrediens cum valido exercitu Litwanorum terram Dobrinens. sitam in prenominata Plocendioc totam mise rabiliter devastavit. Et nihilominus opi- do quodam munito Dobryn vulgariter dicto expugnato et in favillam prorsus redacto multis inibi christifidelibus fer ro peremptis decem millia et utra homi num utriusque sexus secum abegit si militer et deduxit [Kai bedievis vadas Dovydas prieš pat anksčiau minėtas paliaubas įžengęs su stipria lietuvių kariuomene į Dobrynės žemę, esan čią minėtoje Plocko diecezijoje, visą pragaištingai nusiaubė.
Kojelavičius Dovydą vaizduoja kaip karo žygiuose garsų vadą, kurį lydėjo sėkmė ir kuris beveik visus žygius sėkmingai užbaigdavo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 211
Šis didvyris iš tiesų buvo vertas geresnio liki\nmo. Visada jis rodydavęs tokį karinį sumanumą, vi\nsada jį lydėjusi tokia lemtinga sėkmė, kad ligi tol be\nmaž nebuvo ėmęsis žygio, kurio nebūtų labai sėkmin\ngai užbaigęs. Ir sėkmingai kovodavo, ir pergales lai\nmėdavo dėl to, kad mokėjo nepaprastai greitai susi\nrengti į žygį.
Dovydas jau buvo iš Drohičino atvykęs į Gardiną.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 78-79
O didysis kunigaikštis Kęstutis, sutelkęs savo pajė gas, skuba į Vilnių ir suima didįjį kunigaikštį Jogailą su broliaisM ir su motina, suranda tas sutartis, kurias buvo su vokiečiais sudarę, ir pasiunčia žygūną pas sa vo sūnų, didįjį kunigaikštį Vytautą, į Drohičiną, pra nešdamas, kas įvyko. Tas žygūnas suranda didįjį ku- SJ nigaikštį Vytautą Gardine, nes jis jau buvo iš Drohiči- no atvykęs į Gardiną. Didysis kunigaikštis Vytautas per vieną dieną atskuba iš Gardino pas savo tėvą, di dįjį kunigaikštį Kęstutį.
Dusburgietis teigia, kad štai ir Dovydas, dievo malone pakeltas į tikinčiųjų karalius, kaip tikras būsimųjų įvykių pranašas nurodydamas ryškesnes šios kariuomenės žymes, sakėsi savo pulkuose norėjęs turėti Cereto ir Feleto būrius, kurie privalėję nuolatos taip saugoti jo asmenį, kad.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 38
Štai ir Dovydas, dievo malone pakeltas į tikinčiųjų karalius, kaip tikras būsimųjų įvykių pranašas nurodydamas ryškesnes šios kariuomenės žymes, sakėsi savo pulkuose norėjęs turėti Cereto ir Feleto būrius, kurie privalėję nuolatos taip saugoti jo asmenį, kad, išgaišinę tuos (1 Kar 30, 14), kurie aiškiai tyko Dovydo gyvybės, sėkmingai apgintų (2 Kar 8, 18) ir jo valdinius, žodžiu, elgtųsi taip, kaip įpareigoja elgtis jų vardas (2 Kar 15, 18). Mat Cereto vardas verčiamas žodžiu „naikintojas“, o Feleto — „gelbėtojas“. Kadangi Dovydas buvo pranašas ir jo lūpomis bylojo šventoji dvasia, kadangi gebėjo regėti tiesos raštuose ir esamus, ir būsimus dalykus, todėl šitokia savo sargybinių atranka jis mus pamokė, kad ir naujausiais laikais bažnyčios galva Kristus privalėsiąs turėti sargybinių, kurie, nebrangindami savo gyvybės, prisisegs prie šlaunies šventąjį kalaviją, kad tie, kurie supa drąsiausiojo Izraelio vyro Saliamono guolį, išvytų iš krikščionių gyvenamų plotų klastingos tamsybės naktines šmėklas.
Kadangi Dovydas buvo pranašas ir jo lūpomis bylojo šventoji dvasia, kadangi gebėjo regėti tiesos raštuose ir esamus, ir būsimus dalykus, todėl šitokia savo sargybinių atranka jis mus pamokė, kad ir naujausiais laikais bažnyčios galva Kristus privalėsiąs.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 38
Mat Cereto vardas verčiamas žodžiu „naikintojas“, o Feleto — „gelbėtojas“. Kadangi Dovydas buvo pranašas ir jo lūpomis bylojo šventoji dvasia, kadangi gebėjo regėti tiesos raštuose ir esamus, ir būsimus dalykus, todėl šitokia savo sargybinių atranka jis mus pamokė, kad ir naujausiais laikais bažnyčios galva Kristus privalėsiąs turėti sargybinių, kurie, nebrangindami savo gyvybės, prisisegs prie šlaunies šventąjį kalaviją, kad tie, kurie supa drąsiausiojo Izraelio vyro Saliamono guolį, išvytų iš krikščionių gyvenamų plotų klastingos tamsybės naktines šmėklas. Nedera, be to, užmiršti ir šlovingų bei dievui malonių kovų Makabėjų, kurie, tyruose maitinęsi žolelėmis, nes nenorėjo susitepti nederamu maistu, uoliai paisydami įstatymo bei įkvėpti tikėjimo, nugalėjo Antiochą Epifaną ir išrovė neteisybės šaknis, tad įveikė tą, kuris stengėsi pripratinti dievo tautą prie stabmeldiškų apeigų, o jaunikaičius — prie viešnamių; dievo remiami, apvalė šventas vietas, atgavo Siono arką ir sugrąžino žemei ramybę.
Nuo to rodės it pradėta jau karė lenkų su kryžėjais, bet Vladislovas palikinąs kryžėjus norėjo pirma išsigrumti su viešpačiu Branden burgo ir bendru kryžėjų, bet, jusdamas save ne vi sai stipriu, patelkė lietuvius, kuriam Gediminas tuo jau nuleido Dovydą.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 555
Tuo tarpu karė su lenkais skaistyn vien reiškės, o Lie tuvoj skelbė didžiai stipriai ginkluojantis, kaipogi Vladislovas, tardamos eisiąs Pamario užimti, sutrau kęs stiprią kariauną į Kujaviją, puolė staiga į Mo zūrų ą ir visą kraštą, kurio kunigaikštis bendra vos su kryžėjais, nuteriojo ir, į Plocko pilį įsigrūdęs, sudegino ir didį grobį sugriejo lig kryžėjams ant pagalbos ateinant. Nuo to rodės it pradėta jau karė lenkų su kryžėjais, bet Vladislovas palikinąs kry- žėjus norėjo pirma išsigrumti su viešpačiu Branden burgo ir bendru kryžėjų, bet, jusdamas save ne vi sai stipriu, patelkė lietuvius, kuriam Gediminas tuo jau nuleido Dovydą, garbingą karvedį, su 10 000 jo ties rimtų meškenočių. Tas karvedys, persikėlęs su savo pulkais pirma per upį Yslą, paskui per Odrą, įėjo į Brandenburgu ą ir, ką sutikdamas, tą kardu ir ugnia gaišino.
1316 m. Dovydas, Gardino seniūnas, vadovavo kariuomenei kovoje su rusinais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 377
Dovydas, Gardino seniūnas, šioje kovoje vadovavo kariuomenei. Stiprūs ir, žinoma, į įvairias vie tas taikomi priešų smūgiai vertė didįjį kunigaikštį būti labai atidų. Dėl to paties jis paskubėjo išpirkti iš kry žiuočių nelaisvės Goštautą už didžiulę sumą — net už 30 tūkstančių vienetų auksinių monetų1 2.
Teodoras Narbutas nurodo, kad Andrius Gostas, arba Gosčiuskis, asmeniškai Dovydo įskaudintas, įsimaišė tarp prie vado buvusių Lietuvos kazokų ir prie upės Dovydą iš užpakalio nudūrė ietimi, o pats paspruko.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 444
Tuomet tenykštis bajoraitis, vardu \nAndrius Gostas, arba Gosčiuskis, asmeniškai jo įskau\ndintas, sugebėjo įsimaišyti tarp Lietuvos kazokų, esančių \nprie vado, ir, kai, prijoję upę, girdė žirgus, staiga nudūrė \njį [Dovydą] iš užpakalio ietimi, o pats paspruko, nors \nbuvo atkakliai
Teodoras Narbutas aprašo, kad kunigas Dovydas, Julijonos nuodėmklausys, suteikė sergančiam Algirdui šventąjį krikštą, davė jam Aleksejaus vardą ir apvilko vienuolio abitu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 229
Taigi didžiosios kunigaikštienės Julijonos nuodėmklausys kuni gas Dovydas suskubo suteikti sergančiam Algirdui šventąjį krikš tą, - galimybę dalyvauti Dievo avinėlio puotoje. Be to, pagal to meto Rytų apeigų bažnyčios papročius, davęs Aleksejaus vardą, apvilko jį vienuolio abitu.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 79
19. Apie Baigos pilį Išgirdęs šią liūdną naujieną, magistras nepaprastai susikrimto, tačiau jam priminė pavyzdį Dovydo, kuris savo kariuomenės vadą Joabą, didžiai besisielojantį dėl saviškių mirties, nelyginant subardamas mokė (2 Kar 11, 25): „Tegul tas dalykas neatima iš tavęs drąsos, nes kare esti visokių atsitikimų, o kalavijas sunaikina tai vieną, tai kitą, padrąsink savo kovotojus ir paragink juos sunaikinti tuos, kurie puola mūsų karalystę“. Magistras, galop nurimęs, pasiuntė laivais didžiulę kariuomenę keršyti už neteisingai nužudytuosius; atplaukę prie Baigos, jie ten išlipo ir, tinkamose vietose išdėstę lankininkus bei surėmę į sieną kopėčias, smarkiai užpuolė šią prūsų pilį, o kadangi jiems talkino Kodrūnas, apgultosios pilies vadas, jie netruko ją užgrobti, dalį žmonių paimti į nelaisvę, o kitus išžudyti.