Dimitras Kaributas buvo kunigaikštis, valdęs Seversko žemę ir susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžios įtvirtinimu regione. Po Rusios sutramdymo jis buvo pasiųstas į Severską, kad iš šios pusės nekiltų naujų sąmyšių. Vėliau Kaributas atsisakė mokėti Vytauto pasiuntinių reikalautus pinigus į Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždą, pabrėždamas savo ryšį su Algirdu ir Jogaila bei teigdamas, kad Vytautui nieko nesąs skolingas. Vytautas, pritariamas Jogailos, iš jo atėmė Sievero žemę. Užėmus miestą, Kaributo lobiai ir pilyje bei bažnyčiose sukaupti turtai pateko į Vytauto iždą, o Severskui buvo paskirtas vietininkas, turėjęs užkirsti kelią jo šalininkų pasipriešinimui.
Liepsnos ir priešo puolami gynėjai, grūmęsi su dvigubu pavojumi, nieko nepajėgė padaryti, ir miestas netrukus buvo užimtas ir apiplėštas. Ką rado miestiečių namuose, tas atiteko kariams, kunigaikščio Dimitro lobiai ir visi turtai, sugabenti į pilį ir bažnyčias, pakliuvo į Vytauto iždą. Po to, kai visas Severskas vėl kaip kadaise atsiS e v e r s k ą p riju n g ia dūrė Lietuvos Didžiosios Kup rie L ietu vo s nigaikštystės valdžioje, kraštui buvo paskirtas vietininkas, turėjęs Vytauto vardu jį valdyti ir žiūrėti, kad Dimitro šalininkai nesukeltų karo.
Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą Sievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų Podolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaikštį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vladimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalėjime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ). Apskritai Gediminaičiais Vytautas nepasitikėjo, jais nesirėmė ir kiek leido apystovos, jų valdžią silpnino.
Po šios perto karo vadas ir įkvėpėjas, buvo paimtas į nelaisvę ir nusiųstas pas Jogailą, o visa Rusia sutramdyta. Kad nuo tos pusės vėl nekiltų kokia sąmyšių banga, Boleslovas Švitrigaila su nemaža įgula pasiliko Polocke, kitą kariuomenę paleidus, Vytautas sugrįžo į Gardiną, Skirgaila į Trakus, Simonas Lengvenis į Mstislavlį, o į Severską — Dimitras Kaributas. Jogaila, atsikratęs šio karo rūpesčių ir nelaisvėn paimtą brolį Vingaudą išsiuntęs į Chencinų pilies kalėjimą, ryžtingiau ėmėsi Su m u ša S via to sla vą , S m o le n sk o k u n ig a ik štį ti į puolantį priešą.
Vytautas nutarė pirmiausia ištirti jų nuotaikas, todėl pasiuntė žygūnus, turėjusius pareikalauti iš jų valdomų žemių pinigų, kitados paprastai kasmet mokamų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždą. Gal jie šitaip elgėsi iš anksto tarp savęs susitarę, gal kiekvienas viską darė savo galva, tačiau visi išdidžiai atšovė pasiuntiniams, jog nemokėsią, o ypač 339 ## Puslapis 338 Dimitras, labiau už kitus nesitaikstantis su kito valdžia. Jis atrėžė, jog jo tėvas Algirdas buvęs Lietuvos didysis kunigaikštis, jog pats esąs karaliaus Jogailos brolis, o Vytautui — nieko neskolingas.
Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą Sievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų Podolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaikštį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vladimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalėjime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ). Apskritai Gediminaičiais Vytautas nepasitikėjo, jais nesirėmė ir kiek leido apystovos, jų valdžią silpnino.
Vytautas nutarė pirmiausia ištirti jų nuotaikas, todėl pasiuntė žygūnus, turėjusius pareikalauti iš jų valdomų žemių pinigų, kitados paprastai kasmet mokamų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždą. Gal jie šitaip elgėsi iš anksto tarp savęs susitarę, gal kiekvienas viską darė savo galva, tačiau visi išdidžiai atšovė pasiuntiniams, jog nemokėsią, o ypač 339 ## Puslapis 338 Dimitras, labiau už kitus nesitaikstantis su kito valdžia. Jis atrėžė, jog jo tėvas Algirdas buvęs Lietuvos didysis kunigaikštis, jog pats esąs karaliaus Jogailos brolis, o Vytautui — nieko neskolingas.