Bet po Raciąžo taikos Švitrigaila grįžo pas Vytautą ir tuoj gavo valdyti Briansko ir Severijos (Naugardo Seversko ir Černigovo) kunigaikštijas, nes ten buvo ką tik miręs (1404) Kaributas (Dimitras) Algirdaitis.
Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą\nSievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų\nPodolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaik\nštį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vla\ndimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalė\njime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ). Apskritai Gedimi\nnaičiais Vytautas nepasitikėjo, jais nesirėmė ir kiek leido apy\nstovos, jų valdžią silpnino.
Pritariamas Jogailos, jis pirmiausia atėmė valdomą\nSievero žemę iš Dimitro Kaributo, vėliau suvaldė nepaklusnų\nPodolijos kunigaikštį Karijoto sūnų Teodorą, Volynijos kunigaik\nštį Liubarto sūnų Teodorą, Kijevo kunigaikštį Algirdo sūnų Vla\ndimirą ir pagaliau kelis kartus turėjo ramdyti (net laikyti kalė\njime) neramųjį Jogailos brolį Švitrigailą^2 ). Apskritai Gedimi\nnaičiais Vytautas nepasitikėjo, jais nesirėmė ir kiek leido apy\nstovos, jų valdžią silpnino.
Po šios per\nto karo vadas ir įkvėpėjas, buvo paimtas į nelaisvę ir\nnusiųstas pas Jogailą, o visa Rusia sutramdyta. Kad nuo\ntos pusės vėl nekiltų kokia sąmyšių banga, Boleslovas\nŠvitrigaila su nemaža įgula pasiliko Polocke, kitą ka\nriuomenę paleidus, Vytautas sugrįžo į Gardiną, Skir\ngaila į Trakus, Simonas Lengvenis į Mstislavlį, o į\nSeverską — Dimitras Kaributas. Jogaila, atsikratęs šio\nkaro rūpesčių ir nelaisvėn paimtą brolį Vingaudą iš\nsiuntęs į Chencinų pilies kalėjimą, ryžtingiau ėmėsi\nSu m u ša\nS via to sla vą ,\nS m o le n sk o k u n ig a ik \nštį\nti į puolantį priešą.
Vytautas nutarė pirmiausia\ništirti jų nuotaikas, todėl pasiuntė žygūnus, turėjusius\npareikalauti iš jų valdomų žemių pinigų, kitados pa\nprastai kasmet mokamų į Lietuvos didžiojo kunigaikš\nčio iždą.\nGal jie šitaip elgėsi iš anksto tarp savęs susita\nrę, gal kiekvienas viską darė savo galva, tačiau visi\nišdidžiai atšovė pasiuntiniams, jog nemokėsią, o ypač\n339\n\n## Puslapis 338\n\nDimitras, labiau už kitus nesitaikstantis su kito valdžia.\nJis atrėžė, jog jo tėvas Algirdas buvęs Lietuvos didy\nsis kunigaikštis, jog pats esąs karaliaus Jogailos brolis,\no Vytautui — nieko neskolingas.
Vytautas nutarė pirmiausia\ništirti jų nuotaikas, todėl pasiuntė žygūnus, turėjusius\npareikalauti iš jų valdomų žemių pinigų, kitados pa\nprastai kasmet mokamų į Lietuvos didžiojo kunigaikš\nčio iždą.\nGal jie šitaip elgėsi iš anksto tarp savęs susita\nrę, gal kiekvienas viską darė savo galva, tačiau visi\nišdidžiai atšovė pasiuntiniams, jog nemokėsią, o ypač\n339\n\n## Puslapis 338\n\nDimitras, labiau už kitus nesitaikstantis su kito valdžia.\nJis atrėžė, jog jo tėvas Algirdas buvęs Lietuvos didy\nsis kunigaikštis, jog pats esąs karaliaus Jogailos brolis,\no Vytautui — nieko neskolingas.
Liepsnos ir priešo puolami gy nėjai, grūmęsi su dvigubu pavojumi, nieko nepajėgė pa daryti, ir miestas netrukus buvo užimtas ir apiplėštas. Ką rado miestiečių namuose, tas atiteko kariams, kuni gaikščio Dimitro lobiai ir visi turtai, sugabenti į pilį ir bažnyčias, pakliuvo į Vytauto iždą. Po to, kai visas Se- verskas vėl kaip kadaise atsi- S e v e r s k ą p riju n g ia dūrė Lietuvos Didžiosios Ku- p rie L ietu vo s nigaikštystės valdžioje, kraš tui buvo paskirtas vietinin kas, turėjęs Vytauto vardu jį valdyti ir žiūrėti, kad Dimitro šalininkai nesukeltų karo.