Skaitmeninė paroda

Valančiaus blaivybės brolijos

Kaip buvo raginama negerti ir ką reiškė blaivybės pažadas

Blaivybės brolijos knygelė, pamokantis raižinys, karčemos dokumentas ir kiti eksponatai apie Valančiaus raginimą atsisakyti degtinės.

Parengė Lietuvos istorijos žinių lobynas

Eksponatų aprašymus papildo katalogų nuorodos ir istorinių šaltinių ištraukos.

Parodos pasakojimasŠaltinis ir citata

Pradėti parodą Paleisti peržiūrą

Karčema ir jos pajamos

Į karčemą žmonės eidavo susitikti ir išgerti. Savininkui bei nuomininkui ji buvo verslas, už kurį reikėjo atsiskaityti. Šalia rodomi paveikslas ir piniginių reikalų raštas leidžia apžiūrėti abi puses. Smuglevičius nutapė žmones prie stalo gerokai iki Valančiaus sąjūdžio, o Smilgių karčema paminėta 1864 metų dokumente. Tai skirtingų vietų ir laikų liudijimai. Paveiksle atkreipkite dėmesį į susibūrusią grupę, rankraštyje — į nuomos mokestį ir greta surašytus kitus mokėjimus.

Atidaryti vaizdo kortelę

Pranciškus Smuglevičius. „Valstiečiai karčemoje“

Pranciškus Smuglevičius (Franciszek Smuglewicz)Iki 1807 (autoriaus gyvenimo pabaigos riba; tiksli kūrinio data čia nenustatyta)Nacionalinis muziejus Krokuvoje, MNK II-a-618

Viešoji sritisPranciškus Smuglevičius (Franciszek Smuglewicz). Pranciškus Smuglevičius. „Valstiečiai karčemoje“. Iki 1807 (autoriaus gyvenimo pabaigos riba; tiksli kūrinio data čia nenustatyta). Nacionalinis muziejus Krokuvoje, MNK II-a-618. Public domain.

Parodos pasakojimas

Prie stalo susėdusius žmones Smuglevičius nutapė arti vienas kito. Priekyje sėdintį vyrą matome iš nugaros; už jo išryškėja kitų veidai, rankos ir indai. Karčema šiame paveiksle yra vieta bendrauti. Ką žmonės sako ir kiek išgėrė, nežinome. Kūrinys nutapytas iki dailininko mirties 1807 metais, gerokai anksčiau už Valančiaus sąjūdį. Tai nėra dokumentinis 1858 metų Žemaitijos kaimo vaizdas. Paveikslą saugo Nacionalinis muziejus Krokuvoje, iš kurio skaitmeninio rinkinio paimta reprodukcija. Parodoje jis padeda įsižiūrėti į gėrimą lydėjusią susitikimo aplinką.

Eksponato kilmė ir data nurodytos katalogo kortelėje. Susietas istorinis šaltinis papildo jo aprašymą.

Egidijaus Aleksandravičiaus cituojamas Jokūbas Šimkevičius valstiečių girtavimą aiškino skurdu, pažeminimu, nelaisve ir sunkiais darbais: svaiginimasis esą trumpam padedąs užmiršti nedalią.t-225841

Istorinis kontekstas

Kitas, gal net dar baisesnis dalykas - tai tautos apačių "nuosmukis". J. Šimkevičius atskleidžia prošvaistės nematančio valstiečio situaciją, kada vienintelė užuobėga nuo neteisybės - karčema, kurioje ir veši dar didesnė apgaulė. "Antra vertus, slegiantis skurdas, nemalonus iš visų pusių paniekinimas, sunkios nelaisvės ir darbų našta ir iš niekur neprasiskverbiantis vilties, kad galima gyventi geriau, spindulėlis verčia nelaimingąjį srėbti jausmus ir pojūčius slopinantį svaiginamąjį gėrimą, kuris, akimirkai susukdamas galvą, padeda užmiršti savo nedalią, bejėgiškumą, liūdesį ir artėjančias bėdas. Iš čia kilo pasakiškas padavimas apie Letos vandenį, leidžiantį pamiršti ir liūdesį, ir džiaugsmus"13.

Pirminis vaizdas

Atidaryti vaizdo kortelę

Smilgių karčema 1864 metų pranešime iš Panevėžio

Autorius ir adresatas nenustatyti (VU bibliotekos aprašas)1864 m. vasario 6 d. (dokumento data, neperversta į kitą kalendorių)Vilniaus universiteto biblioteka

Viešoji sritisAutorius ir adresatas nenustatyti (VU bibliotekos aprašas). Smilgių karčema 1864 metų pranešime iš Panevėžio. 1864 m. vasario 6 d. (dokumento data, neperversta į kitą kalendorių). Vilniaus universiteto biblioteka. Public domain.

Parodos pasakojimas

„Za Karczmę Smilgewską“ — už Smilgių karčemą. Taip pirmojo lapo viduryje prasideda sakinys apie nuomos mokestį ir pinigų perdavimą. Greta surašytos kitos sumos, pavardės ir reikalai, o paraštėje juos atskiria kryžiukai. Dokumentas rašytas 1864 metais Panevėžyje; bibliotekos katalogas autoriaus ir adresato nenustato. Tai ne Valančiaus laiškas ir ne blaivybės sukeltų nuostolių ataskaita. Jame karčema minima kaip nuomojamas, pajamas duodantis turtas. Čia rodomas visas pirmas lapas, o likusius galima atversti bibliotekos skaitmeniniame rinkinyje pagal galerijos kortelės nuorodą.

Eksponato kilmė ir data nurodytos katalogo kortelėje. Susietas istorinis šaltinis papildo jo aprašymą.

Egidijus Aleksandravičius nurodo, kad degtinės mokesčio atpirkėjai, už pastovias įmokas iždui varžytinėmis įsigiję teisę rinkti akcizą, buvo suinteresuoti didinti svaigalų vartojimą ir plėsti prekybos tinklą.t-225847

Istorinis kontekstas

Mokėdami pastovias sumas į iždą, atpirkėjai tiesiogiai buvo suinteresuoti didinti svaigalą vartojimą, plėsti prekybos tinklą.

Pirminis vaizdas

Kaip plito kvietimas negerti

Blaivybės knygos buvo leidžiamos dar prieš Valančiaus sąjūdį. Čia rodomas 1849 metų leidinys latvių kalba, 1857 metų vyskupo portretas ir 1861 metų knygelė apie blaivybės broliją. Jų datos padeda sekti, kaip ankstesnius raginimus papildė organizuotas parapijų darbas. Vyskupo laišką galėjo išgirsti ir nemokantis skaityti žmogus — jį skelbdavo kunigas. Spausdinta knygelė savo ruožtu aiškino, kam brolija skirta ir kokį pažadą duoda jos narys. Tų žodžių reikėjo laikytis ir išėjus iš bažnyčios.

Atidaryti vaizdo kortelę

Blaivybės knygelė latvių kalba, 1849

Christian Carl August Döbner (bibliotekos priskyrimas); vertėjai Juozapas Simforijonas Mieleška ir M. Jackiewicz1849Vilniaus universiteto biblioteka

Viešoji sritisChristian Carl August Döbner (bibliotekos priskyrimas); vertėjai Juozapas Simforijonas Mieleška ir M. Jackiewicz. Blaivybės knygelė latvių kalba, 1849. 1849. Vilniaus universiteto biblioteka. Public domain.

Parodos pasakojimas

Antraštinio lapo apačioje įrašyta leidimo vieta — Peterburgas — ir 1849 metai. Aukščiau minima lietuvių kalba, Mieleškos vardas ir vertimas į latvių kalbą. Taigi tekstas skaitytojus pasiekė per vertėjus. Biblioteka leidinį priskiria Döbneriui, kurio pavardės šiame lape nėra. Tai ankstesnė už Valančiaus 1858 metų sąjūdį knygelė, ne jo brolijų vadovėlis. Apžiūrėkite ir antspaudus: jie atsirado egzemplioriui patekus į bibliotekas. Išlikęs lapas pasako apie blaivybės raštų kelią tarp kalbų, nors nežinome, kas šį konkretų egzempliorių skaitė pirmas.

Eksponato kilmė ir data nurodytos katalogo kortelėje. Susietas istorinis šaltinis papildo jo aprašymą.

1818 m. Lietuvoje išleisto „Veikalo apie girtavimą“ autorius buvo Jokūbas Šimkevičius (1775–1818).t-209294

Istorinis kontekstas

1818 m. Lietuvoje išleistas labai aktualus tiems laikams, o ir iki šiol nepranoktas racionalumu, humanistine orientacija ir moksline erudicija "Veikalas apie girtavimą". Jo autorius - spalvinga, įdomi, kontraversiška ir netgi paslaptinga asmenybė. Tai, cituojant titulinio aptariamos knygos puslapio tekstą, "laisvųjų menų, filosofijos, medicinos ir chirurgijos daktaro, jo imperatoriškosios didenybės rūmų patarėjo, Vilniaus imperatoriškojo universiteto, Vilniaus medicinos, Varšuvos karališkosios mokslo bičiulių draugijų garbės nario, Paryžiaus medicinos akademijos, Praktinės medicinos, cmuliacijos ir galvanikos draugijų nario" - Jokūbo Šimkevičiaus (1775-1818) vizitinė kortelė, savo titulų sąrašu nenusileidžianti aristokratams.

Pirminis vaizdas

Atidaryti vaizdo kortelę

Valančiaus litografinis portretas, 1857

Adolphe Lafosse; leidėjas Jonas Kazimieras Vilčinskis1857Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (ankstesnis pavadinimas — Lietuvos dailės muziejus)

Viešoji sritisAdolphe Lafosse; leidėjas Jonas Kazimieras Vilčinskis. Valančiaus litografinis portretas, 1857. 1857. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (ankstesnis pavadinimas — Lietuvos dailės muziejus). Public domain.

Parodos pasakojimas

Adolphe’o Lafosse’o 1857 metų litografijoje Valančius pavaizduotas su vyskupo apranga ir krūtinės kryžiumi. Apačioje įrašytas jo vardas. Portretas sukurtas prieš masinio blaivybės sąjūdžio pradžią, kai vyskupas jau vadovavo parapijų kunigams. Vėliau jų balsu žmones pasieks jo raginimai negerti: laišką buvo galima išgirsti nė karto nemačius autoriaus gyvai. Litografija pristato, kaip pats vyskupas buvo vaizduojamas spaudoje. Nėra žinių, kad šis atvaizdas kabėjo konkretaus brolijos nario namuose; parodoje jis skirtas susipažinti su žmogumi, kurio vardu duotas kvietimas.

Eksponato kilmė ir data nurodytos katalogo kortelėje. Susietas istorinis šaltinis papildo jo aprašymą.

Ganytojiški laiškai buvo viešai skaitomi iš bažnyčios sakyklos, nesvarbu, ar jie buvo spausdinti, ar ranka rašyti.t-209551

Istorinis kontekstas

Ar ganytojiški laiškai buvo spausdinti, ar ranka rašyti, didelio skirtumo nebuvo, nes katalikams juos visada skaitė iš bažnyčios sakyklos. Kada ir kaip juos skelbti vyskupas nurodydavo pačiuose laiškuose, nors ir ne visada.

Pirminis vaizdas

Atidaryti vaizdo kortelę

„Apej brostwą błaiwistes arba nusiturieima“

Motiejus Valančius; leidėjas Ed. Waikinnis ir Co.1861Vilniaus universiteto biblioteka

Viešoji sritisMotiejus Valančius; leidėjas Ed. Waikinnis ir Co.. „Apej brostwą błaiwistes arba nusiturieima“. 1861. Vilniaus universiteto biblioteka. Public domain.

Parodos pasakojimas

„Brostwa“ reiškia broliją, „nusiturieimas“ — susilaikymą. Taip pavadinta 1861 metais Klaipėdoje išleista knygelė, kurios antraštinį lapą matote. Brolijos nario laukė apibrėžtos pareigos, maldos ir priėmimo tvarka. Puzaro perteiktose taisyklėse pažadas apėmė degtinę bei kitus stipriuosius gėrimus; alus, vynas ir midus buvo vertinami kitaip. Todėl jo nereikėtų suprasti kaip dabartinio pažado nevartoti jokio alkoholio. Atkreipkite dėmesį į senąją rašybą ir vėlesnius antspaudus. Knygelė išliko, tačiau kurio žmogaus įsipareigojimą lydėjo šis egzempliorius, iš bibliotekos žymų nesužinosime.

Eksponato kilmė ir data nurodytos katalogo kortelėje. Susietas istorinis šaltinis papildo jo aprašymą.

Blaivybės brolijos nariai privalo visą amžių negerti degtinės, romo ir arako, raginti kitus žmones stoti į broliją, kas šventadienį kalbėti šv. Bernardo maldą ir per Grabnyčias atnaujinti blaivybės apžadą.t-208821

Istorinis kontekstas

Blaivybės brolijos narių pareigos yra tokios: 1) visą amžių negerti degtinės, romo ir arako (leidžiama saikingai gerti vyną, alų ir midų); 2) raginti kitus žmones, ypač girtuoklius, stoti į Blaivybės broliją; 3) kiekvieną šventadienį sukalbėti šv. Bernardo maldą Švč. M. Marijai, kurioje yra ištvermės prašymas (nemokantys šios maldos gali kalbėti 3 kartus „Sveika Marija"), 4) per Grabnyčių šventę (vasario 2 d.) atnaujinti blaivybės apžadą prieš Švč. M. Marijos altorių arba paveikslą (ir neatnaujinęs apžado lieka Blaivybės brolijos nariu); tą dieną klebonas, kaip parapijos Blaivybės brolijos pirmininkas, privalo nariams pasakyti pamokslą, išvardyti mirusius narius ir atlaikyti giedotas šv. Mišias už jų vėles.

Pirminis vaizdas

Kaip buvo perspėjama dėl girtavimo

Įkalbinėjamas išgerti žmogus turėjo prisiminti savo pažadą. Jį primindavo kunigo žodis, aplinkiniai ir blaivybę skelbiantys vaizdai. Vinkaus-Vitkausko raižinyje perspėjama apie girtavimo pasekmes, pasitelkiant religinius ženklus bei užrašus. Apžiūrėkite atskiras jo scenas ir palyginkite, kaip jose vaizduojami žmonių pasirinkimai. Toks pamokantis kūrinys galėjo kalbėti griežtai. Tačiau griežtas perspėjimas nesuteikė teisės žeminti žmogaus: atskirai pateikiamas šaltinis apie Valančiaus draudimą taikyti prievartines blaivinimo priemones. Tai buvo tikras ginčas dėl elgesio, ne vien dėl žodžių.

Atidaryti vaizdo kortelę

Blaivybę skatinantis medžio raižinys

Aleksandras Vinkus-Vitkauskas1861Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

BY 4.0Aleksandras Vinkus-Vitkauskas. Blaivybę skatinantis medžio raižinys. 1861. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. CC BY 4.0.

Parodos pasakojimas

Aleksandro Vinkaus-Vitkausko raižinyje vaizdai gretinami su religiniais ženklais ir užrašais. Apačioje matyti 1861 metų data. Apžiūrint atskiras grupes aiškėja pamokantis sumanymas: parodyti elgesio pasekmes ir raginti rinktis blaivybę. Scenos nėra konkrečių šeimų nutikimų atvaizdai. Jos skirtos įtikinti žiūrovą, kaip pamokslas ar blaivybės knygelė — klausytoją ir skaitytoją. Greta pateiktas šaltinis pasakoja apie Valančiaus draudimą blaivinti žmones prievarta. Toks draudimas svarbus skaitant griežtus perspėjimus: girtavimo smerkimas ir leidimas žeminti geriantįjį nebuvo tas pats, nors praktikoje ši riba peržengta.

Eksponato kilmė ir data nurodytos katalogo kortelėje. Susietas istorinis šaltinis papildo jo aprašymą.

Motiejus Valančius draudė naudoti prievartą blaivybei skleisti ir dėl to išsiuntė kunigams du aplinkraščius.t-208512

Istorinis kontekstas

Vysk. M. Valančius draudė naudoti tokią prievartą, todėl tuo reikalu kunigams išsiuntė du aplinkraščius1.

Pirminis vaizdas

Blaivybę parėmęs dvarininkas

Irenėjus Kleopas Oginskis dėkojo Valančiui už blaivybės skelbimą, nors pats dėl jos neteko pajamų. Šis jo pasirinkimas neleidžia visų dvarininkų laikyti sąjūdžio priešininkais. Vyskupui tuo pat metu teko tramdyti iš degtinės besipelniusius vienuolynus, o imperijos pareigūnai tarpusavyje nesutarė, kaip vertinti blaivybę. Šiame skyriuje — Oginskio portretas. Jis nutapytas anksčiau už laišką Valančiui, todėl su kunigaikščio sprendimu supažindina prie eksponato pateiktas šaltinis, o paveikslas parodo patį žmogų.

Atidaryti vaizdo kortelę

Irenėjus Kleopas Oginskis: blaivybę parėmęs dvarininkas

Jan Ksawery Kaniewski1845 (portretas); 1858 (atskirai aptariamas laiškas)Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Mt-1397

Viešoji sritisJan Ksawery Kaniewski. Irenėjus Kleopas Oginskis: blaivybę parėmęs dvarininkas. 1845 (portretas); 1858 (atskirai aptariamas laiškas). Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Mt-1397. Public domain.

Parodos pasakojimas

Portreto dešinėje matyti dailininko parašas ir 1845 metų data. Janas Ksaveras Kaniewskis Oginskį nutapė gerokai prieš jo laišką Valančiui. 1858 metų gruodį Rietavo kunigaikštis vyskupui dėkojo už blaivybės skelbimą, nors pats patyrė nuostolių. Tai svarbus dvarininko, sąmoningai parėmusio savo pajamoms nepalankų sąjūdį, pavyzdys. Tikslios nuostolių sumos nenurodome, nes istorikų pateikti dydžiai apibrėžti nevienodai. Laiško aplinkybės aptartos šaltinyje prie eksponato; pats portretas sukurtas kita proga. Jį saugo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, inventoriaus numeris Mt-1397.

Eksponato kilmė ir data nurodytos katalogo kortelėje. Susietas istorinis šaltinis papildo jo aprašymą.

Kunigaikštis Ireniejus Oginskis iš Rietavo 1858 m. gruodžio 4 d. laiške vyskupui Motiejui Valančiui padėkojo už blaivybės skelbimą, pareiškė jam pritariąs ir nurodė dėl to patiriąs daugiau kaip 10 000 rublių metinį nuostolį.t-208599

Istorinis kontekstas

Įtakingas kunigaikštis Ireniejus Oginskis iš Rietavo 1858.XII.4 laiške vysk. M. Valančiui padėkojo už blaivybės skelbimą ir pareiškė tam pritarimą, nors dėl to turįs daugiau kaip 10 000 rb nuostolio per metus.

Pirminis vaizdas

Blaivybės ženklai po Valančiaus

1864 metais blaivybės brolijos buvo uždraustos. Tačiau raginimai negerti ir religinis pažadas neišnyko kartu su jų organizacija. Parodą baigiantis medalis pagamintas jau po Valančiaus mirties. Jo nežinomas savininkas priklausė vėlesniam laikui, todėl šis daiktas negali būti pirmųjų brolijų narystės įrodymas. Kitokį tęstinumo liudijimą paliko Salantų klebonas: 1877 metais jis rašė apie parapijos vestuves, krikštynas ir pakasynas be degtinės. Tas laiškas aptartas poriniame straipsnyje; su medalio savininku jo nesiejame.

Atidaryti vaizdo kortelę

Blaivybės judėjimo medalis — vėlesnis atminties ženklas

Gamintojas nežinomasPo 1889 (katalogo datavimas)Žemaičių vyskupystės muziejus

BY 4.0Gamintojas nežinomas. Blaivybės judėjimo medalis — vėlesnis atminties ženklas. Po 1889 (katalogo datavimas). Žemaičių vyskupystės muziejus. CC BY 4.0.

Parodos pasakojimas

Nedideliame aliuminio medalyje telpa religinis atvaizdas ir užrašai. Muziejus jį datuoja laikotarpiu po 1889 metų, tad tai vėlesnės blaivybės tradicijos daiktas. Valančius jo negalėjo įteikti 1858 metais į broliją stojusiam žmogui. Kam šis medalis priklausė ir kaip buvo nešiojamas, nežinoma. Jį verta apžiūrėti iš arti: ženklas buvo skirtas turėti su savimi, o blaivybės raginimą lydėjo religinis vaizdas. Parodą jis baigia jau kitu laikotarpiu, kai pirmųjų brolijų organizacija nebeveikė, tačiau jų skelbtas įsipareigojimas buvo tęsiamas ir prisimenamas.

Eksponato kilmė ir data nurodytos katalogo kortelėje. Susietas istorinis šaltinis papildo jo aprašymą.

1877 m. balandžio 7 d. Telšių apskrities Salantų klebonas kunigas Kazimieras Bielinskis rašė vyskupystės administratoriui sufraganui Beresnevičiui apie tvirtai įsišaknijusią blaivybę parapijoje.t-209416

Istorinis kontekstas

Jau po Valančevskio mirties 1877 m. balandžio 7 d., rašė Telšių apsk. Salantų klebonas (kun. Kazimieras Bielinskis) vyskupystės administratoriui sufraganui Beresnevičiui, kad toje parapijoje blaivybė Įsišaknijo taip tvirtai, kad valstiečiai apskritai nevartoja degtinės net per vestuves, krikštynas, pakasynas.

Pirminis vaizdas