Motiejus Valančius

PDF 8

nuskambėjo be jokių žymesnių pasekmių, Žemaičių vyskupijoje Valančiaus veiklumas blaivybei sugebėjo užbrėžti plačias ribas ir patraukti prie jo milijoninę minią"4.

PDF 6

Blaivybės judėjimas, ypač Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus akcija ir blaivybės brolijos, istoriografijoje nebuvo kiek nors labiau nuskriaustos temos.

PDF 8

Valančius lietuviškus ganytojiškus laiškus pasirašinėjo: Motiejus Wiskupas.

PDF 12

Valančius, gavęs popiežiaus bulę dėl paskyrimo Že­ maičių vyskupu, ėmė rengti savo prisistatymą vyskupi­ jos katalikams - specialų ganytojišką laišką.

PDF 85

Šį ganytojišką laišką Skapiškio ir Kamajų para­ pijoms Valančius 1861 m. spalio 13 d. ir 1862 m. ko­ vo 20 d. peradresavo Kulių, Vainuto bei Veliuonos ' parapijoms

PDF 154

Motiejus Valančauskis, Žemaičių vyskupas, su savo ranka.

PDF 182

Kaune Motiejus vyskupas 1867 m. kovo 8 dienoj.

PDF 64-65

štai kaip M. Valančius rašė apie 16Pirraojj vyskupo blaivybės gromata j j Dovydaitis J. S. Šiaulėniškis Senelis, p. 286. 17Gieczys K. Bractwa trzezfrosd, s. 25. 65 blaivybės brolijas Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovui, praslinkus keturiems mėnesiams nuo pirmųjų iš jų įsikūrimo: "Prieš keletą mėnesių dvi trys parapijos, esančios prie Lenkijos Karalystės sienos, sekdamos anos Nemuno pusės pavyzdžiu, vien pamokslų apie blogas girtuokliavimo pasekmes dėka staiga nustojo gerti svaiginamuosius gėrimus, išskyrus gal keletą asmenų. Nepraėjo nė mėnuo, o didžiulės permainos, įvykusios tų žmonių papročiuose ir charakteryje, nustebino visus sveikai mąstančius. Išnyko įvairūs nelaimingi atsitikimai, muštynės ir barniai - neišvengiami girtavimo palydovai. Nesantaika ir nesklandumai šeimoje tapo retenybe. Tyluma ir ramybė įsiviešpatavo. Sumažėjo visokiausių nelaimių, pasireiškė darbingumas ir polinkis prie visko, kas gera, taipgi nesuskaitomos geros išdavos privertė tūkstančius žmonių, išvaduotų iš girtybės, šlovinti Dievą už palaimingą mintį visiškai susilaikyti nuo svaiginamų­ jų gėrimų /.../. Grįždamas į Varnius po maloningo caro apsilankymo, savo akimis regėjau daugelio susilaikiusių nuo degtinės palaimą ir girdėjau daug džiaugsmingų pasakojimų apie pačias geriausias blaivybės pasekmes. Pavyzdys, duodamas kartu su tokiais labdaringais vaisiais^ paveikė kaimynus parapijiečius, kurių prašymai, o kai kuriose vietose net reikalavimai, privertė jų sielų ganytojus paskelbti susilaikymą nuo svaiginamųjų gėrimų, ir, keistas dalykas, visur užteko keleto žodžių, o seniau patys karščiausi tų pačių pamokslininkų žodžiai likdavo be atgarsio..."18. Iš šio ir daugelio kitų oficialių korespondencijų administracijai, kaip ir iš memorialo carui aiškėja, kad M. Valančius sąmoningai padidino liaudies iniciatyvumą, parodė, kad kai kur patys parapijiečiai privertė kunigus iš ambonų skelbti blaivybę.

PDF 65-66

Kitas dalykas, vyskupas gerokai padidino ir realią blaivybės judėjimo sėkmę. Anot tyrinėtojų, taip buvo elgiamasi taktiniais sumetimais, siekiant sudaryti Rusijos imperijos vyriausybei įspūdį, esą tai visuotinis reiškinys, privertęs dvasininkiją prisidėti prie blaivybės judėjimo. Tai liudija ir kiti šaltiniai, išaiškinti K. Giečio. Turima omenyje M. Valančiaus laiškai artimiems bendražygiams (A. Dobševičiui, Šiluvos infulotui), rašyti tuo pačiu metu, kaip ir korespondencija V. Nazimovui. Tuose laiškuose, rašytuose Žemaičių kunigams 1858 m. pačioje 18Čit. iš ten pat, p. 26-27. 66 pabaigoje vis raginama skelbti blaivystę, nes dar yra geriančių degtinę19.

PDF 23

Kitas, gal net dar baisesnis dalykas - tai tautos apačių "nuosmukis". J. Šimkevičius atskleidžia prošvaistės nematančio valstiečio situaciją, kada vienintelė užuobėga nuo neteisybės - karčema, kurioje ir veši dar didesnė apgaulė. "Antra vertus, slegiantis skurdas, nemalonus iš visų pusių paniekinimas, sunkios nelaisvės ir darbų našta ir iš niekur neprasiskverbiantis vilties, kad galima gyventi geriau, spindulėlis verčia nelaimingąjį srėbti jausmus ir pojūčius slopinantį svaiginamąjį gėrimą, kuris, akimirkai susukdamas galvą, padeda užmiršti savo nedalią, bejėgiškumą, liūdesį ir artėjančias bėdas. Iš čia kilo pasakiškas padavimas apie Letos vandenį, leidžiantį pamiršti ir liūdesį, ir džiaugsmus"13.

PDF 48

O juk pačios svarbiausios propinacijos prielaidos išplaukia iš feodalinio, natūralaus ūkio struktūros. Dėl labai ribotų žemės ūkio produktų rinkos ryšių nebuvo galima grūdus vartoti kitaip. Ta prasme degtinės, alaus darymas, kaip ir plytų bei miltų gamyba, priklausė dvaro pramonei, kurj ir žaliavas ėmė iš dvaro palivarkų, ir produkciją realizavo savo valdų ribose (bent legaliai).

PDF 48

Svarbu pažymėti ir tai, kad istorinėje literatūroje stereotipiškai kartojami teiginiai apie prievartinį degtinės pardavinėjimą baudžiauninkams nėra visiškai pagrįsti. Jie turi pagrindo tiek, kiek dėsnis grindžiamas išimtimi, t.y. prievarta parduodamos degtinės faktų anuo metu užfiksuota, tačiau neretai tai galėjo būti susiję su satyrinės kalbos ypatybėmis, Imant Už gryną pinigą viską, kas satyrose rašyta, nesunku atsidurti panašioje padėtyje, kuri suformavo realaus Triųbočių" ar "Kontubernijos" egzistavimo mitą.

PDF 84-85

Pirmuosius ir karščiausius blaivybės akcijos rėmėjus dvarinin­ kus mini pats M. Valančius. Tai visų pirma 1. Oginskis, vienas didžiausių ir įtakingiausių Kauno gubernijos turtuolių. Nuo pat 1858 m. rudens jis prisidėjo prie blaivybės šalininkų. Savo dvare J. Oginskis uždarė visus bravorus ir karčemas, kurios iki tol davė iki 100 tūkst. rublių pajamų. Dar daugiau, jis prašė M. Valančiaus atsiųsti tūkstantį 50Kurjer Wilenski. 1859, N. 6. 5*Tan pat. ^Gieczys K. Bractwa trzczwosri, s. 162. 85 egzempliorių, Blaivybės brolijos įstatų, kad galėtų išplatinti'tarp savo valstiečių53. Antroje vietoje vyskupas paminėjo tris brolius grafus Huten- Čapskius: Adolfą - Juzefavo ir Beržėnų (Šiaulių apskritis) savininką, Kalnoberžę (Kauno apskritis) valdžiusį Edvardą ir Kėdainių savininką Marijoną. Jie uždarė savo dvaruose bravorus ir karčemas, taip pat ir saviems baudžiauninkams įsakė negerti degtinės. Kai kuriais atvejais valstiečių blaivinimas įgavo net prievartinį pobūdį. Antai E. Volmeris- Vėžaičių savininkas ne tik prisakė saviems valstiečiams nevartoti degtinės bet netgi griebėsi represinių blaivinimo priemonių - įvedė tam tikrą tvarkaraštį dvaro žmonėms: kada valstietis turi grįžti namo vasaros metu, kada žiemą. Be to, didesni girtuokliai turį prisistatyti vakarais po darbų pas poną ir kone raportuoti apie tai, kad neėmė į burną degtinės. Šis netipiškas atvejis, privertęs patį vyskupą kreiptis į Vėžaičių šeimininką dėl žmogaus orumą žeminančių priemonių54, rodė, kad net blaivinimas kartais gali būti feodalinis.

PDF 135

Dvarininkai į blaivybės sąjūdį reagavo skirtingai. Mat jiems, turintiems degtinės monopolį, blaivybės klausimas buvo kartu ekonominė problema. Blaivybės paplitimas liaudyje privertė dvarininkus mažinti degtinės gamybą, uždarinėti „bravorus" ir smukles. 1850 m. Kauno guber­ nijos dvarininkai pagamino 1 033 534 kibirus degtinės, 1859 m, — 552 643 (gamyba sumažėjo 46,5 proc.), o 1860 m. — jau tik 129 194 kibirus degtinės (gamyba su­ mažėjo, palyginti su 1858 m., 87,5 proc.). Be to, ši deg­ tinė buvo gaminama jau ne pardavimui, bet tik gaminti „brogai", kuria buvo šeriami gyvuliai, neužderėjus tais metais pašarinėms žolėms4 5.

PDF 124

paplitęs girtavimas. Jis buvo pavergęs vyrus, moteris, net vaikus. Be degtinės neapsieidavo per krikštynas, ves­ tuves, laidotuves, atlaidus, šventinant kryžius ir namus ir t. t. 1 Kun. J. Ulickas (gim. 1867 m.) rašo, kad per jo motinos krikštynas buvo išgerta 20 gorčių degtinės, t. y. 56 litrai2.

PDF 94-95

Mokėdami pastovias sumas į iždą, atpirkėjai tiesiogiai buvo suinteresuoti didinti svaigalą vartojimą, plėsti prekybos tinklą.

PDF 127

Į broliją gali priimti kiekvienas kunigas kas dieną. Įsi­ rašydamas į broliją, stojantysis tą pačią dieną privalo atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Įrašęs į blaivi­ ninkų knygą, kunigas, apsivilkęs kamžą ir užsidėjęs stu­ lą, prie Švč. M. Marijos altoriaus priima stojančiojo į broliją apžadą negerti degtinės, romo ir arako (saldžios degtinės). Brošiūroje yra šio pasižadėjimo formulė. Po to kunigas naujus brolijos narius apšlaksto švęstu vande­ niu ir pasako pamokslą ‘.

PDF 127

Narį, nebesilaikantį apžado, klebonas privalo du kartus įspėti, o jei jis nepasitaiso, išmesti iš brolijos. Išmestasis nors ir netenka visų privilegijų, bet privalo laikytis Dievui duoto blaivybės apžado 2.