Valančius – praktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo europietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas. Valančius niekur nepasisakė prieš caro valdžią, pagarbiai bendravo su jos atstovais, tačiau kietai ir atkakliai gynė Katalikų bažnyčios interesus. Valančiaus pastangomis buvo įdiegta nuostata mokytis skaityti ir rašyti gimtąja kalba.
Romantikas S. Daukantas savo veikaluose žavėjosi ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi, o M. Valančius – praktiško mąstymo ir politiškai išmintingas žmogus, neabejotinai buvo europietiškos katalikiškos civilizacijos šalininkas. Savo pirmąjį inaugura- cinį pamokslą vyskupas M. Valančius sakė ir lietuviškai, ir lenkiškai. Lie- tuvių (žemaičių) kalba po katedros skliautais iš vyskupo lūpų skambėjo bene pirmą kartą.
Gyventojų bendrumo mobilizacijos sėkmė ėmė gąsdinti caro admi- nistraciją, vyskupas jau buvo pravardžiuojamas Žemaitijos kunigaikš- čiu. M. Valančius niekur nepasisakė prieš caro valdžią, pagarbiai ben- dravo su jos atstovais, tačiau kietai ir atkakliai gynė Katalikų bažnyčios interesus. Jis matė, kad caro valdžia ne tik atvirai proteguoja Rusų sta- čiatikių bažnyčią, bet ir siekia sustiprinti jos pozicijas katalikų erdvė- je, o paprasta liaudis šioje kovoje tampa svarbiausia jėga. Tai išryškės po 1863 m., kai vyskupo slapta paraginta liaudis nepasiduos caro val- džios vilionėms ir iš esmės sužlugdys rusinimo politikos užmačias. O vyskupo raginimų laikytasi, nes jis savo ankstesne veikla tapo liaudžiai visomis prasmėmis artimu ir neginčijamu autoritetu.
Valdžiai nepavyko į savo pusę patraukti valstiečių – mat didelės dalies etninės Lietuvos kaimo gyventojams vyskupo M. Valančiaus pastangomis buvo įdiegta nuostata mokytis skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Po 1863– 1864 m. sukilimo leidus steigti tik rusiškas mokyklas, kuriose mokytų rusai, vyskupas per patikimus kunigus paragino kaimiečius vaikų į tokias mokyklas neleisti. O kad neliktų beraščiai, patiems kaimuose organizuoti slaptas mokyklėles, kur rašto pamokytų koks nors jo mokantis kaimietis. Tokios daraktorinėmis vadintos mokyklėlės masiškai išplito ir miestuose.
M. Valančius, perpratęs valdžios kėslus, per kunigus paskleidė mintį, kad skaityti tokias valdžios brukamas knygas katalikui yra nuodėmė. Todėl jų bemaž niekas ir ne- skaitė. O neturėdama skaitytojų valdžia jų išleido vos 60.
Kauno vyskupystēje, paskirtasis 1849 m. Ż e maičių vyskupu M. Valančius atrado pilną viešpa tavim ą lenkiškosios kalbos visose bażnyčiose: pa mokslai buvo lenkiškai sakomi, giesmēs giedamos lenkiškos, nors tik koks 2-3% gyventojų suprato tą kalbą. Valančiui reikējo sunkiai trustis, iki jis galējo įvesdint lietuviškąją kalbą pridėtinėje diev- m aldystēje, o tulose bażnyčiose lenkiškoji kalba użsilaikė net iki 1865 m. Valančiui m irus, valdant Kauno vyskupystę apsilenkinusiam iki kaulų sm e genų suffraganui Beresnevičiui, tulose lietuviškose bażnyčiose [Kaune, Vendżiogaloje, L abunave ir k.] vēl įvesta tapo lenkiška kalba.