Ilgasis skaitymas · XIX amžius
„Tyluma ir ramybė įsiviešpatavo.“ Taip Motiejus Valančius laiške Vilniaus generalgubernatoriui Vladimirui Nazimovui apibūdino blaivybę priėmusių parapijų permainą. Pasak vyskupo, nyko muštynės, barniai, nesantaika šeimose. Tačiau ramybė namuose kai kam reiškė nerimą dėl pajamų. Kas atsitinka, kai žmogus atsisako gėrimo, iš kurio uždirba dvaras, prekiautojas ir valstybė?
Parengė Lietuvos istorijos žinių lobynas · atnaujinta 2026-09-20.
Apie 17 min. skaitymo. Istorinius vaizdus ir dokumentus rasite parodoje „Valančiaus blaivybės brolijos“.
Vyskupas rašė apie pirmuosius 1858 metų sąjūdžio mėnesius, ne apie visus Lietuvos kaimus. Jo pasakojimas prasideda dviem ar trimis parapijomis prie Lenkijos Karalystės sienos, kurių pavyzdį esą perėmę kaimynai. Laišką šiandien skaitome istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus knygoje pateikta ištrauka. Paprastų žmonių džiaugsmą čia perduoda Valančius, o ne jų pačių užrašyti žodžiai.
Nazimovui Valančius norėjo parodyti, kad blaivybės brolijos nekelia pavojaus valdžiai. Mažiau barnių ir muštynių — svarus argumentas leisti joms veikti. Tačiau kunigams siunčiamuose laiškuose vyskupas rašė ir apie tebegeriančius žmones. Prie šio skirtumo dar grįšime. Pirmiausia — apie tai, kodėl buvo geriama ir kodėl raginimas atsisakyti degtinės kėlė tokį pasipriešinimą.
Šaltiniai ir paaiškinimasLaiškas Nazimovui ir jo adresatas
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-225839, c-206363, PDF p. 64–65. Egidijaus Aleksandravičiaus cituojamame laiške Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovui Motiejus Valančius teigė, kad pirmųjų blaivybę priėmusių pasienio parapijų žmonių šeimose sumažėjo nesantaikos, o muštynes ir barnius pakeitė ramybė.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-225840, c-206364, PDF p. 65–66. Egidijus Aleksandravičius pažymi, kad Motiejus Valančius administracijai rašytuose laiškuose taktiniais sumetimais didino blaivybės judėjimo sėkmę, o 1858 m. pabaigos laiškuose kunigams ragino toliau skelbti blaivybę, nes dar buvo geriančių degtinę.
Valančiaus dokumentas čia pasiekiamas per Aleksandravičiaus pateiktą citatą iš K. Giečio tyrimo. Tai ne originalaus laiško faksimilė. Kalbama apie 1858 m. pirmųjų blaivybės mėnesių pasienio parapijas; istorinės interpretacijos autorystė nurodyta atskirai.
Kodėl žmogus eidavo į karčemą?
Degtinė lydėjo ne vien slaptą ar gėdingą girtavimą. Petro Puzaro surinktoje medžiagoje ji pasirodo per krikštynas, vestuves, laidotuves, atlaidus, šventinant kryžius ir namus. Šiandien tas sąrašas gali nustebinti: religinė proga ir svaiginimasis neatrodė nesuderinami visiems jos dalyviams. Kai gėrimas įaugęs į vaišes, pasiūlymas jo atsisakyti paliečia ir supratimą, kaip dera priimti svečią, pagerbti progą, būti kartu. Todėl vien paskelbti, kad degtinė žalinga, dar nereiškė pakeisti paprotį.
Į karčemą traukė ir draugija. Blaivybės skelbėjams teko kovoti su vaišinimo bei įkalbinėjimo papročiu, kai atsisakyti siūlomo gėrimo sunku būtent dėl aplinkinių. Vėlesniuose Valančiaus laiškuose net viena stiklinė minima kaip pavojus pažadui. Toks perspėjimas skirtas labai pažįstamai situacijai: žmogus apsisprendė negerti, tačiau šalia esantis ragina dar sykį paragauti. Atsisakymas lietė jų tarpusavio santykius, ne vien karčemos pardavimą.
Pranciškaus Smuglevičiaus paveiksle „Valstiečiai karčemoje“ žmonės susėdę arti vienas kito. Akį patraukia veidai, rankos, ant stalo esantys indai. Dailininkui rūpėjo susibūrę žmonės, ne vien gėrimas. Kūrinys nutapytas iki 1807 metų — gerokai anksčiau už Valančiaus sąjūdį. Tai nėra 1858 metų Žemaitijos kaimo scena, bet ankstesnis karčemos, kaip susitikimo vietos, atvaizdas.
Gydytojas Jokūbas Šimkevičius apie girtavimą rašė gerokai iki Valančiaus sąjūdžio. Jo 1818 metų „Veikale apie girtavimą“, kurį nagrinėja Aleksandravičius, žmogų prie svaigalų stumia skurdas, pažeminimas, nelaisvė ir sunki darbų našta. Gėrimas trumpam padedąs užmiršti nedalią. Tai gydytojo mėginimas paaiškinti kito žmogaus būseną, ne valstiečio išpažintis. Vis dėlto jis svarbus: girtaujantysis šiame aiškinime nėra vien valios neturintis nusidėjėlis. Šimkevičius klausia, kas padaro užsimiršimą tokį patrauklų.
Tas pats autorius pastebėjo ir priešingą kelią į nesaikingumą: džiaugsmą, sėkmę, sveikatos linkėjimus. Gerti buvo galima minint laimę arba mėginant užgožti nelaimę. O svaigalams priskiriama gydomoji galia suteikė dar vieną pateisinimą. Aleksandravičius aptaria ilgai išlikusį įsitikinimą, kad degtinė padeda nuo įvairiausių negalavimų. Tai buvo to meto įsitikinimas. Blaivybės skelbėjui teko ginčytis ir su juo, ne vien su karčemos prekiautoju.
Vienus gerti skatino vaišių paprotys, kitus — nuovargis, įprotis ar noras užsimiršti. Dėl to raginimas atsisakyti degtinės negalėjo visų paveikti vienodai. Knyga apie jos žalą turėjo varžytis su žmogaus patirtimi, aplinkinių įkalbinėjimu ir senu įsitikinimu, kad nedidelė taurelė netgi naudinga. Blaivybės skelbėjai susidūrė su įpročiu, kuriam pateisinti priežasčių netrūko.
Šimkevičius greta skurdo minėjo paniekinimą ir menką viltį ką nors pakeisti. Jo aiškinime svarbus pats troškimas bent trumpam užmiršti vargą. Žmogui, kurio diena sunki, perspėjimas apie rytdienos pasekmes gali mažai padėti. Taip girtavimą suprato gydytojas; pačių valstiečių pasakojimų šioje ištraukoje neturime. Vis dėlto tai ankstyvas mėginimas kalbėti apie geriančio žmogaus aplinkybes, užuot apsiribojus jo smerkimu.
Šaltiniai ir paaiškinimasPapročiai ir amžininkų aiškinimai
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-225846, c-206370, PDF p. 124. Petras Puzaras, aprašydamas Motiejaus Valančiaus laikų Žemaičių vyskupiją, mini degtinės vartojimą per krikštynas, vestuves, laidotuves, atlaidus, kryžių ir namų šventinimą.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-225841, c-206365, PDF p. 23. Egidijaus Aleksandravičiaus cituojamas Jokūbas Šimkevičius valstiečių girtavimą aiškino skurdu, pažeminimu, nelaisve ir sunkiais darbais: svaiginimasis esą trumpam padedąs užmiršti nedalią.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-209294, c-192028, PDF p. 17. 1818 m. Lietuvoje išleisto „Veikalo apie girtavimą“ autorius buvo Jokūbas Šimkevičius (1775–1818).
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-209310, c-191919, PDF p. 25. XVI a. spiritus vinum mažomis dozėmis buvo vartojamas kaip vaistas.
Kam degtinė nešė pajamas?
Žmogus galėjo gerti norėdamas užsimiršti. Pardavėjui tai buvo pajamos. Dvarininkui — būdas parduoti iš savo grūdų pagamintą produkciją. Aleksandravičius degtinės ir alaus gamybą įrašo į dvaro pramonės pasaulį greta kitų vietinių verslų. Kai žemės ūkio produktų rinka ribota, bravoras leidžia grūdus paversti preke, kurią galima realizuoti netoliese. Dvaras tiekė grūdus, jo bravoras gamino gėrimą, o pirkėjas galėjo būti tam pačiam dvarui priklausantis valstietis.
Propinacija vadinta privilegijuota teise gaminti ir pardavinėti alkoholinius gėrimus. Svarbu jos nesupainioti su kiekvienu karčemoje vykusiu pardavimu ar su valstybiniu mokesčiu. Dvarininkas galėjo pats organizuoti verslą arba atiduoti karčemą nuomininkui. Nuomininkui reikėjo padengti sutartą mokestį ir uždirbti sau. Todėl gėrimo atsisakęs pirkėjas reiškė ne vieną neparduotą stiklinę: jei taip elgėsi daug žmonių, griuvo numatytos įplaukos. Raginimas negerti pasiekdavo ir tuos, kurie patys prie stalo nesėdėjo.
1864 metų pranešime iš Panevėžio tarp piniginių reikalų minima Smilgių karčema ir jos nuomos mokestis. Dokumentą sauganti Vilniaus universiteto biblioteka autoriaus bei adresato nenustato. Iš pirmojo lapo matyti, kad karčemos reikalus teko derinti su kitais mokėjimais, perduoti pinigus, atsiskaityti. Apie blaivybės sukeltą nuostolį šiame rašte nekalbama. Jis išsaugojo kitą karčemos gyvenimo pusę — savininko ir nuomininko įsipareigojimus.
Virš dvaro ir nuomininko veikė imperijos mokesčių sistema. Aleksandravičius aprašo degtinės mokesčio atpirkėjus: jie varžytinėse įgydavo teisę rinkti mokestį, valstybei mokėdavo sutartas sumas, o sau siekdavo kuo didesnių įplaukų. Plėsti prekybą ir skatinti vartojimą jiems apsimokėjo. Tačiau atpirkėjo pelnas ir iždo pajamos nebuvo tas pats skaičius. Pardavimui smukus, nuostolis pirmiausia galėjo skaudžiai paliesti verslininką, nors valstybės įstaigos taip pat rūpinosi būsima pajamų tvarka.
Ekonominis interesas dar nereiškė, kad kiekvienas dvarininkas vertė valstiečius gerti. Aleksandravičius mini prievartinio degtinės pardavimo atvejus, bet perspėja jų neapibendrinti visiems dvarams. Satyroje ir blaivybės raštuose savininko godumas galėjo būti vaizduojamas ypač aštriai. Norint kalbėti apie konkrečiam žmogui taikytą prievartą, tokio bendro vaizdinio neužtenka. Dvarininkų laikysena blaivybės atžvilgiu iš tiesų skyrėsi.
Buvo ir dvarininkų, kurie sutiko tų pajamų netekti. Rietavo kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis 1858 metų gruodžio laiške dėkojo Valančiui už blaivybės skelbimą ir pritarė jo veiklai, nors nurodė patiriąs nuostolių. Puzaras ir Aleksandravičius pateikia skirtingai apibrėžtus piniginius dydžius, tad čia jų nesujungiame į vieną patikimą sumą. Svarbesnis pats pasirinkimas. Dvarininko padėtis dar nenulėmė, kurią ginčo pusę jis palaikys.
Šaltiniai ir paaiškinimasDvaro ūkis, nuoma ir mokesčių atpirkimas
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-225842, c-206366, PDF p. 48. Egidijus Aleksandravičius degtinės ir alaus gamybą sieja su dvaro pramone, naudojusia palivarkų žaliavas ir realizavusia produkciją savo valdų ribose, ribotų žemės ūkio produktų rinkos ryšių sąlygomis.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-225843, c-206367, PDF p. 48. Egidijus Aleksandravičius perspėja, kad užfiksuotų prievartinio degtinės pardavimo baudžiauninkams atvejų ir satyrų negalima laikyti visuotinę praktiką įrodančia taisykle.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-225847, c-206371, PDF p. 94–95. Egidijus Aleksandravičius nurodo, kad degtinės mokesčio atpirkėjai, už pastovias įmokas iždui varžytinėmis įsigiję teisę rinkti akcizą, buvo suinteresuoti didinti svaigalų vartojimą ir plėsti prekybos tinklą.
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-208599, c-191219, PDF p. 135. Kunigaikštis Ireniejus Oginskis iš Rietavo 1858 m. gruodžio 4 d. laiške vyskupui Motiejui Valančiui padėkojo už blaivybės skelbimą, pareiškė jam pritariąs ir nurodė dėl to patiriąs daugiau kaip 10 000 rublių metinį nuostolį.
Kaip kvietimas negerti pasiekė parapiją?
Apie blaivybę buvo kalbama gerokai iki 1858 metų. Aleksandravičius aptaria ankstesnes kunigų ir šviesuomenės pastangas keisti gėrimo papročius. Šimkevičius pasakojo apie kunigo Legovičiaus išblaivintus parapijiečius: dvarininkai esą varžęsi juos samdyti. Šiame palankiame amžininko pasakojime jau siejami du dalykai, vėliau svarbūs ir Valančiui — blaivumas bei geresnis darbas. Tačiau samdos sutarčių, kuriomis galėtume patikrinti tokį varžymąsi, čia neturime.
1849 metais Peterburge išleistos latviškos blaivybės knygelės antraštiniame lape minimi vertėjai Simforijonas Mieleška ir M. Jackiewiczius. Iš jo matyti, kad tekstas keliavo ir per lietuvių kalbą. Tai ankstesnės blaivybės raštijos pavyzdys, ne Valančiaus brolijų vadovėlis. Tokios knygos galėjo pasiekti kunigus ir skaitytojus, tačiau parapijos įpročiams pakeisti vien leidinio neužteko. Dar reikėjo žmonių, kurie jo mintis aiškintų ir ragintų jų laikytis.
Valančiaus veiklos stiprybė buvo galimybė sutelkti parapijose jau dirbusius žmones. „Ganytojiškų laiškų“ rengėjai aprašo dokumentų perdavimą per dekanus ir klebonus. Raštas keliaudavo iki kunigo, o kunigo balsu — iki parapijiečio. Mokėjimas skaityti nebuvo būtina sąlyga išgirsti vyskupo raginimą. Taip raginimas negerti pasiekdavo ir tuos, kurie knygų neskaitė. Laiškas galėjo tapti viešu pranešimu, kurį tuo pačiu metu girdėjo žmogus ir jo kaimynai.
Vieno blaivybės laiško pabaiga labai konkreti: „Šitą mano gromatą perskaitys kunigai iš ambonos, per tris pagrečias šventes.“ Šiuolaikiškai — tris iš eilės einančias šventes. Pakartojimas įrašytas į patį nurodymą. Ne visi turėjo ateiti pirmą kartą, ne visi iš karto sutiko. Vyskupas nepaliko teksto vienkartiniam perskaitymui. Kunigams teko grįžti prie to paties raginimo, aiškinti jį ir pritaikyti susidūrus su konkrečiomis abejonėmis. Kaip tiksliai šį nurodymą vykdė kiekvienas klebonas, iš paties laiško nesužinome.
1861 metų knygelė „Apej brostwą błaiwistes arba nusiturieima“ buvo skirta paaiškinti blaivybės broliją. „Brostwa“ — brolija, bendrija. Žmogus buvo kviečiamas ne vien pats susilaikyti, bet ir prisidėti prie bendro religinio įsipareigojimo. Kunigo paaiškinimas, pamokslas, malda ir spausdintas tekstas galėjo vienas kitą papildyti. Toje aplinkoje tikėjimas nebuvo tik patogus būdas sutelkti žmones. Pažadas Dievo akivaizdoje turėjo prasmę, kurios neperteiktų vien ekonominės naudos skaičiavimas.
Nazimovui rašytame laiške Valančius ypač pabrėžė kaimyninių parapijų pavyzdį. Žmonės esą patys prašę, net reikalavę savo kunigų skelbti blaivybę. Tokiu pasakojimu vyskupas gynė sąjūdį nuo įtarimo, kad dvasininkai dirbtinai telkia pavojingą organizaciją. Tačiau net ir atsižvelgiant į šį tikslą aišku, kodėl kaimynų pasirinkimas buvo toks svarbus jo argumentui. Kvietimas tampa kitoks, kai negerti žada žmogus, kurį pažįsti. Jis jau nėra vien iš Varnių atėjęs raštas.
Blaivybę skelbė ir pamokantys pasakojimai. Valančiaus bendražygis Juozapas Silvestras Dovydaitis „Šiaulėniškio senelyje“ vaizdavo valstiečių buitį ir girtavimo žalą. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomoje 1861 metų antrojoje dalyje į pasakojimą įterpti Valančiaus ganytojiški laiškai. Skaitytojas galėjo sutikti tą patį raginimą ir knygoje, ir bažnyčioje. Literatūriniai veikėjai teikė elgesio pavyzdžių, padėjo aiškinti, ko gėdytis ir kuo sekti. Tačiau jų šeimų nutikimai yra apysakos dalis, ne konkrečios parapijos gyvenimo liudijimas.
Šaltiniai ir paaiškinimasAnkstesnės iniciatyvos, raštas ir balsas
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-209341, c-191952, PDF p. 56. XIX a. antrajame dešimtmetyje J. Šimkevičius aprašė kunigo Legovičiaus išblaivintus parapijiečius, kuriuos aplinkiniai dvarininkai esą varžėsi samdyti.
Motiejus Valancius — Ganytojiski laiskai. t-209551, c-192171, PDF p. 8. Ganytojiški laiškai buvo viešai skaitomi iš bažnyčios sakyklos, nesvarbu, ar jie buvo spausdinti, ar ranka rašyti.
Motiejus Valancius — Ganytojiski laiskai. t-209552, c-192172, PDF p. 8. Laiškai buvo siunčiami dekanams, dekanai siųsdavo kle bonams, o šie laiškus perrašydavo į gaunamųjų raštų knygą ir nurodytu laiku, pirmąjį sekmadienį arba šventadienį, bažnyčioje iš sakyklos skelbdavo žmonėms.
Motiejus Valancius — Ganytojiski laiskai. t-209554, c-192174, PDF p. 110. Šitą mano gromatą perskaitys kunigai iš ambonos, per tris pagrečias šventes.
1849 metų knygelės metaduomenys — jos galerijos kortelėje. Dovydaičio leidinys: Maironio muziejaus katalogas, 1861 m. II dalis, inv. Nr. 2260 / K2 2864. Grožinis pasakojimas nėra šeimos istorijos protokolas.
Ką pasižadėdavo brolijos narys
Ko žmogus iš tikrųjų pasižadėdavo? Puzaro perteikiamose brolijos pareigose griežtai atsisakoma degtinės, romo, arako ir kitų stipriųjų gėrimų. Vynas, alus ir midus aptariami kitaip: leidžiamas saikingas vartojimas. Vadinasi, šių taisyklių blaivininkas nebūtinai buvo žmogus, visomis aplinkybėmis atsisakantis kiekvieno alkoholinio gėrimo. Pavyzdžiui, saikingai išgertas alus pagal šias taisykles dar nereiškė sulaužyto pažado, o degtinė buvo draudžiama.
Įsipareigojimas nesibaigdavo įrašymu į knygą. Puzaras aprašo maldą, priėmimo tvarką, metinį pažado atnaujinimą per Grabnyčias, vasario 2 dieną. Tą dieną vėl prisimindavo Dievui duotą žodį. Pažadas galiojo nuolat, o kasmetinis atnaujinimas turėjo padėti jo laikytis. Brolijos narys nebuvo paliekamas vien su kadaise priimtu sprendimu: bendrija turėjo jį palaikyti, perspėti, padėti nenutolti nuo įsipareigojimo.
Laiške Valančius ragino neimti nė vienos siūlomos stiklinės. Šis nedidelis perspėjimas daug pasako apie pažado laikymąsi. Sprendimą žmogus priimdavo vieną kartą, o atsisakyti vaišių galėjo tekti vis iš naujo. Brolijos nario vardas nuo įkalbinėjimo neapsaugojo. Kunigams reikėjo priminti pažadą, o jį davusiam žmogui — ištverti tada, kai kiti tikino, kad nuo vieno karto nieko nenutiks.
Palaikymas galėjo virsti gėdinimu ir prievarta. Puzaras aprašo tokias blaivinimo priemones ir Valančiaus draudimus jas taikyti. Taigi brolijos narys galėjo sulaukti ir pagalbos, ir žeminančio aplinkinių spaudimo. Vyskupui teko stabdyti veiksmus, kuriuos patys jų vykdytojai galbūt laikė naudinga kova su girtavimu. Vien skelbti gerą tikslą neužteko — reikėjo tartis ir dėl to, kaip elgtis su žmogumi, kuris pažado nesilaiko.
Ypač ryškus Aleksandravičiaus aprašytas Vėžaičių atvejis. Dvaro savininkas E. Volmeris nustatė valstiečiams laiką, kada grįžti namo vasarą ir žiemą. Labiau girtaujančiais laikomi žmonės vakarais po darbų turėjo pasirodyti ponui ir atsiskaityti, kad negėrė. Valančiui teko kreiptis į dvarininką dėl žmogaus orumą žeminančių priemonių. Istorikas šį atvejį vadina netipišku. Šiuo atveju blaivybė buvo prižiūrima pono įsakymu, o Valančius tokiam žmogaus žeminimui nepritarė.
Vėžaičių istorija gerokai skiriasi nuo Nazimovui aprašytos ramybės. Viename liudijime kalbama apie sumažėjusius barnius, kitame — apie vakarinį tikrinimą pas poną. Abu priklauso blaivybės sąjūdžio istorijai. Pažadas galėjo padėti atsisakyti žalingo įpročio, bet jo priežiūra suteikė aplinkiniams progą kištis į žmogaus gyvenimą. Valančiaus įsikišimas Vėžaičiuose rodo, kad jam rūpėjo ir šio kišimosi ribos.
Stojimas į broliją buvo religinis įvykis. Puzaro aprašyta tvarka reikalavo tą pačią dieną atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. Prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus kunigas priimdavo pažadą, naujus narius pašlakstydavo švęstu vandeniu ir sakydavo pamokslą. Žmogus pasižadėdavo Dievui. Todėl negėrimas buvo siejamas su atgaila, pareiga ir išganymo viltimi, ne vien su sveikata ar pinigų taupymu. Maldos ir sakramentai priklausė pačiam apsisprendimui, o ne buvo tik iškilmingas jo palydėjimas.
Taisyklėse numatyta, ką daryti, jei narys pažado nesilaiko. Puzaro pateiktose taisyklėse pažado nesilaikantį narį klebonas turėjo du kartus įspėti; nepaklausiusį galėjo pašalinti iš brolijos. Vis dėlto pašalinimas neatleido nuo Dievui duoto pažado. Šis skirtumas svarbus: narystės privilegijos ir asmeninis religinis įsipareigojimas nesutapo. Kasmetinė malda bei atnaujinimas buvo skirti ištvermei, o ne kasmet naujai pradedamam bandymui. Todėl brolijos knygoje užrašytas vardas buvo tik viena daug platesnio santykio dalis.
Skapiškyje ginčas dėl blaivybės susipynė su vietos bažnytinės brolijos ir klebono nesutarimais. „Ganytojiškų laiškų“ komentare pasakojama, kad kunigas Viktoras Rusteika buvo pasiųstas ištirti padėties. Klebonas skundė narius dėl gėrimo ir blogo pavyzdžio; broliukai, anot rengėjų, rodos, buvo nepatenkinti jo pareigų ėjimu. Dominykas Meilus ir Juozapas Valentas laikinai pašalinti iš brolijos, kol pasitaisys. Vieno bendro pažado neužteko santarvei palaikyti. Skundą reikėjo patikrinti, išklausyti konfliktuojančius žmones ir spręsti, kas slypi už kaltinimo. Blaivybės nesilaikymas galėjo reikšti ir tikrą problemą, ir patogų priekaištą priešininkui.
Per pažado atnaujinimą buvo numatyta išvardyti mirusius brolijos narius ir už jų vėles aukoti giedotas Mišias. Susirinkus prisiminti savo pareigos, buvo prisimenami ir tie, kurie ją prisiėmė anksčiau. Brolija siejo žmogų su kitais tikinčiaisiais ne vien jo gyvenimo metais. Ši taisyklių dalis paaiškina, kodėl priklausymas jai negali būti matuojamas tik sutaupytais pinigais ar neparduota degtine. Maldos už mirusiuosius buvo tokia pat šios bendrijos gyvenimo dalis kaip gyvųjų raginimas ištverti.
Šaltiniai ir paaiškinimasBrolijos pareigos, religinė praktika ir prievartos riba
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-208821, c-191441, PDF p. 127. Blaivybės brolijos nariai privalo visą amžių negerti degtinės, romo ir arako, raginti kitus žmones stoti į broliją, kas šventadienį kalbėti šv. Bernardo maldą ir per Grabnyčias atnaujinti blaivybės apžadą.
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-208834, c-191454, PDF p. 127. Per Grabnyčias, vasario 2 d., Blaivybės brolijos nariai turėjo atnaujinti blaivybės apžadą prieš Švč. M. Marijos altorių arba paveikslą.
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-225848, c-206372, PDF p. 127. Petras Puzaras aprašo priėmimo į Blaivybės broliją tvarką: stojantysis tą pačią dieną atlieka išpažintį ir priima Komuniją, kunigas prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus priima jo apžadą, apšlaksto naujus narius švęstu vandeniu ir sako pamokslą.
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-225849, c-206373, PDF p. 127. Petro Puzaro pateiktose Blaivybės brolijos taisyklėse klebonas apžado nesilaikantį narį turi du kartus įspėti, o nepasitaisiusį pašalinti iš brolijos; pašalintas žmogus vis tiek privalo laikytis Dievui duoto apžado.
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-208512, c-191132, PDF p. 139. Motiejus Valančius draudė naudoti prievartą blaivybei skleisti ir dėl to išsiuntė kunigams du aplinkraščius.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-225844, c-206368, PDF p. 84–85. Egidijus Aleksandravičius aprašo Vėžaičių savininko E. Volmerio taikytą prievartinį blaivinimą: valstiečiams nustatytą grįžimo laiką ir reikalavimą atsiskaityti dėl negėrimo; dėl žmogaus orumą žeminančių priemonių į dvarininką kreipėsi Motiejus Valančius.
Motiejus Valancius — Ganytojiski laiskai. t-209575, c-192195, PDF p. 85. Valančius pasiuntė Obelių dekaną ir Rokiškio kleboną Viktorą Rusteiką ištirti padėties Skapiškyje.
Motiejus Valancius — Ganytojiski laiskai. t-209576, c-192196, PDF p. 85. Du broliukai Dominy kas Meilus ir Juozapas Valentas laikinai, kol pasitai sys, buvo iš brolijos pašalinti.
Mažiau degtinės, mažiau pajamų
Nazimovui Valančius vardijo apčiuopiamus pokyčius: mažiau muštynių, retesnė nesantaika šeimose, geresnis darbas. Tiems, kurių namuose tai vyko, svarbu buvo ne vien sutaupyti pinigai. Tačiau šį pagerėjimą aprašė vyskupas, norėdamas apginti sąjūdį. Laiškas nepateikia šeimų skaičiaus ar jų pačių pasakojimų. Jo žinią verta gretinti su kitais to meto liudijimais — tiek apie sėkmę, tiek apie nesėkmes.
Mažiau degtinės gaminta ir bravoruose. Puzaras pateikia Kauno gubernijos dvarininkų degtinės gamybą: 1859 metais 552 643 kibirai, 1860 metais 129 194. Tai to paties autoriaus nurodytos teritorijos ir gamintojų duomenys, o ne visos dabartinės Lietuvos suvartoto alkoholio skaičius. Kibiras čia yra istorinis tūrio matas. Šie dydžiai liudija didelį apskaitytos gamybos smukimą. Jie neleidžia sakyti, kad kiekvienas žmogus pradėjo gerti tiek pat kartų mažiau.
Oginskio pasirinkimas čia įgauna kitą svorį. Jo pritarimas nebuvo vien mandagus sakinys vyskupui, neturintis ekonominės kainos: laiške pats kunigaikštis siejo blaivybę su savo nuostoliu. Tačiau ir dvasininkų negalima sudėti į vieną pusę, dvarininkų — į priešingą. Aleksandravičius nurodo, kad 1861 metais Valančiui teko tramdyti iš degtinės gamybos bei pardavimo besipelniusius vienuolynus, tarp jų Raseinių ir Palėvenės dominikonus. Kvietimas atsisakyti pajamų pasiekė ir Bažnyčios institucijas. Religija savaime nepanaikino ūkinio intereso.
Rusijos valdžios viduje atsakymai taip pat skyrėsi. 1859 metų pabaigoje Nazimovas vidaus reikalų ministrui išdėstė mintį, kad blaivybės gerinama asmeninė ir visuomeninė gerovė galėtų atverti kitus pajamų šaltinius. Jis siūlė negrįsti jų liaudies silpninimu. Nazimovas tuo metu palaikė blaivybės naudą. Kiti pareigūnai labiau rūpinosi sumažėjusiomis įplaukomis ar dvasininkų įtaka. Net tos pačios administracijos viduje pajamų ir viešosios tvarkos reikalai buvo vertinami nevienodai.
Finansų ministras Aleksandras Kniaževičius 1860 metais siūlė iškelti Valančių iš vyskupijos, tačiau vyriausybė pasiūlymą atmetė. Puzaras aprašo ir Nazimovo siūlymą Kauno gubernijos finansinius reikalus tvarkyti apmokestinant pagamintą, o ne parduotą degtinę. Tai jau ginčas apie pajamų surinkimo būdą. Blaivybės sąjūdis vertė pareigūnus spręsti problemą, kurios nebuvo galima sutvarkyti vien paraginus kunigus tylėti. Valstietis, pirkdamas mažiau, veikė didesnę sistemą, nors ne jis sėdėjo prie ministro stalo.
Taip atsisakymas gerti pasiekdavo ir tuos, kurie blaivybės pažado nebuvo davę. Dvarininkui reikėjo susitaikyti su mažesnėmis įplaukomis arba ieškoti kito sprendimo, mokesčio atpirkėjui — vykdyti įsipareigojimus valstybei, pareigūnams — rūpintis pajamomis. Valančius tuo tarpu gynė sąjūdį remdamasis žmonių gerove. Ginčas dėl blaivybės buvo ginčas ir dėl to, kieno nuostolius bei naudą laikyti svarbiausiais.
Šaltiniai ir paaiškinimasGamyba, dvarininkas ir nesutarianti valdžia
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-225845, c-206369, PDF p. 135. Petras Puzaras pateikia Kauno gubernijos dvarininkų degtinės gamybos duomenis: 1859 m. – 552 643 kibirai, 1860 m. – 129 194 kibirai.
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-208599, c-191219, PDF p. 135. Kunigaikštis Ireniejus Oginskis iš Rietavo 1858 m. gruodžio 4 d. laiške vyskupui Motiejui Valančiui padėkojo už blaivybės skelbimą, pareiškė jam pritariąs ir nurodė dėl to patiriąs daugiau kaip 10 000 rublių metinį nuostolį.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-209376, c-191925, PDF p. 90. 1861 m. vyskupui teko tramdyti Raseinių ir Palėvenio dominikonų vienuolynus, kurie pelnėsi iš degtinės gamybos ir pardavimo.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-209281, c-191995, PDF p. 96. V. Nazimovas 1859 m. pabaigoje vidaus reikalų ministrui išdėstė nuomonę, kad blaivybės plėtra turėtų skatinti ieškoti kitų pajamų šaltinių, neparemtų liaudies silpninimu ir tvirkinimu.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-209266, c-191877, PDF p. 95. 1860 m. Rusijos vyriausybė atmetė finansų ministro A. Kniaževičiaus pasiūlymą iškelti iš diecezijos blaivybės judėjimo organizatorių vyskupą Motiejų Valančių.
Petras Puzaras — Vyskupo Motiejaus Valanciaus pastoracine veikla. t-208527, c-191147, PDF p. 138. 1860 m. rugsėjo 1 d. ministrų tarybos posėdyje generalgubernatorius V. Nazimovas siūlė Kauno gubernijos finansinę padėtį gerinti apmokestinant pagamintos, o ne parduotos degtinės kiekį.
Gamybos duomenys nėra vartojimo duomenys. Puzaro p. 139 (PDF 135) baziniams metams prie pirmojo skaičiaus išspausdinta „1850“, o palyginime — „1858“; tas pradinis dydis ir iš jo išvesti procentai nenaudojami. Kibiro perskaičiavimas į litrus nenaudojamas dėl nepatikimos vienetų pastabos kitame šaltinyje.
Pažadą reikėjo priminti
Grįžkime prie pirmojo laiško ramybės. Aleksandravičius gretina jį su tuo pačiu metu kunigams siųstais Valančiaus raginimais. 1858 metų pabaigoje vyskupas vis dar prašė skelbti blaivybę, nes buvo geriančių degtinę. Vieni jau buvo atsisakę degtinės, kitus dar reikėjo įtikinti. Nazimovui aprašyta sėkmė neapėmė visų parapijų ir visų jų žmonių. Laiškų adresatai paaiškina skirtumą. Valdžiai reikėjo ginti sąjūdžio naudą, bendradarbiams — pasakyti, kiek darbo dar laukia.
Įrašas brolijos knygoje patvirtina, kad žmogus davė pažadą. Ar jo laikėsi, vien iš įrašo nesužinosime. Būtent tam buvo skirti priminimai, perspėjimai ir atnaujinimas per Grabnyčias. Vieni žmonės negėrė, kitus tekdavo raginti grįžti prie įsipareigojimo. Toks darbas nesibaigė pirmąja sėkminga akcija. Vis dėlto nuolatiniai raginimai savaime nereiškia nesėkmės: rūpintis pažadu teko ir ten, kur degtinės buvo atsisakyta.
Organizuotą veiklą paveikė ir politinis lūžis. Po 1863 metų sukilimo administracijos laikysena griežtėjo; 1864 metais Michailas Muravjovas uždraudė blaivybės brolijas. Ankstesni svarstymai apie sąjūdžio naudą jo nuo šio draudimo neapsaugojo. Platesnė Valančiaus ir imperijos santykio istorija aptarta straipsnyje „Valančius ir caro valdžia“. Brolijos neteko teisės veikti, nors jų narių įsipareigojimas nuo valdžios leidimo nepriklausė.
Parodoje matomas blaivybės medalis pagamintas po 1889 metų, jau po Valančiaus mirties. Tai vėlesnės blaivybės tradicijos daiktas, ne jo paties brolijos nariui įteiktas ženklas. Muziejaus įrašas nepasako, kam medalis priklausė ir kada buvo nešiojamas. Tačiau jo religinis atvaizdas ir užrašai rodo, kad blaivybės pažadą norėta priminti ir mažame, su savimi turimame daikte.
Apie toliau gyvavusį blaivybės paprotį rašyta ir po Valančiaus mirties. 1877 metų balandžio 7 dieną, jau po Valančiaus mirties, Salantų klebonas Kazimieras Bielinskis rašė vyskupystės administratoriui sufraganui Beresnevičiui. Aleksandravičiaus pateiktoje ištraukoje klebonas teigė, kad blaivybė parapijoje įsišaknijusi taip tvirtai, jog valstiečiai degtinės nevartoją net per vestuves, krikštynas ir pakasynas. Vėl kalba kunigas, ne visi parapijiečiai vienu balsu. Ir kalba apie Salantus, ne apie kiekvieną gubernijos vietovę.
Bielinskio išvardytos progos sugrąžina prie pasakojimo pradžios. Degtinė buvo siejama su svarbiausiais šeimos įvykiais, o Salantų klebonas rašė apie vestuves, krikštynas ir pakasynas be jos. Pranešimas skirtas vienai parapijai ir konkrečiam laikui. Tačiau jis paliudija pokytį, kurio neparodo bravorų apskaita: pasak klebono, žmonės išmoko švęsti ir gedėti negerdami degtinės. Apie tai jis rašė 1877 metais, kai Valančiaus jau nebebuvo.
Šaltiniai ir paaiškinimasNeužbaigta permaina ir Salantų liudijimas
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-225840, c-206364, PDF p. 65–66. Egidijus Aleksandravičius pažymi, kad Motiejus Valančius administracijai rašytuose laiškuose taktiniais sumetimais didino blaivybės judėjimo sėkmę, o 1858 m. pabaigos laiškuose kunigams ragino toliau skelbti blaivybę, nes dar buvo geriančių degtinę.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-209321, c-191876, PDF p. 123. 1864 m. M. Muravjovo įsakymu blaivybės brolijos buvo uždarytos.
Egidijus Aleksandravicius — Blaivybe Lietuvoje XIX amziuje. t-209416, c-192042, PDF p. 112. 1877 m. balandžio 7 d. Telšių apskrities Salantų klebonas kunigas Kazimieras Bielinskis rašė vyskupystės administratoriui sufraganui Beresnevičiui apie tvirtai įsišaknijusią blaivybę parapijoje.
Šaltiniai ir bibliografija
- Egidijus Aleksandravičius, Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje. Pasakojimo pagrindas: girtavimo aiškinimai, dvaro ūkis, laiško Nazimovui ištrauka, Vėžaičių atvejis ir valdžios nesutarimai. Tikslios ištraukos ir PDF puslapiai — įrodymų kortelėse.
- Petras Puzaras, Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. Brolijų taisyklės, sklaida, dvarininkų laikysena ir Kauno gubernijos gamybos duomenys.
- Motiejus Valančius, Ganytojiški laiškai, rengė Vytautas Merkys ir Birutė Vanagienė. Atskirai naudojamas Valančiaus laiško tekstas ir leidinio rengėjų komentarai.
- Vytautas Merkys, Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Bendras ciklo biografinis ir politinis kontekstas; šis įrašas nepakeičia atskirų faktų nuorodų.
Vaizdų autoriai, saugotojai, datos ir naudojimo sąlygos nurodyti galerijos kortelėse. Vėlesni atvaizdai pažymėti atskirai.