Ilgasis skaitymas · XIX amžius
1863 metais caro valdžia reikalavo, kad Motiejus Valančius paragintų sukilėlius pasiduoti. Vyskupas pasirašė viešai skelbiamą laišką, bet jo tekstą keitė ir pareigūnai. Vėliau tas pats Valančius organizavo draudžiamų lietuviškų knygų leidimą ir gabenimą. Jo laiškai ir administracijos raštai atskleidžia, dėl ko derėtasi viešai ir kokio darbo imtasi be valdžios leidimo.
Parengė Lietuvos istorijos žinių lobynas · atnaujinta 2026-09-27.
Apie 7 min. skaitymo. Laiškus ir atvaizdus apžiūrėkite parodoje „Valančiaus laiškai ir draudžiamos knygos“.
Laiškas, kurio reikalavo gubernatorius
1863 metų liepos 13 dieną į Varnius atvyko Kauno gubernatorius Nikolajus Muravjovas. Jo tėvas, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, norėjo, kad Valančius kreiptųsi į sukilimo apimto krašto žmones: paragintų padėti ginklus ir pasiduoti valdžiai. Vizitą ir po jo sekusias derybas iš Valančiaus užrašų bei administracijos dokumentų atkūrė „Ganytojiškų laiškų“ rengėjas Vytautas Merkys. Iš jo tyrimo matyti, kad tarp pareigūno reikalavimo ir vyskupo pasirašyto laiško buvo ilgas derinimas.
Vyskupas teiravosi pasidavimo sąlygų sukilėliams ir juos rėmusiems kunigams. Raginimą jis turėjo skelbti savo vardu, nors bausmes ir amnestijos sąlygas nustatė administracija.
Rugpjūčio 9 dienos projekte Valančius atskyrė religinį ir moralinį raginimą nuo administracijos paskelbtų sąlygų atpasakojimo. Merkio komentare aiškinama, kad toks atskyrimas valdžiai netiko. Vėliau atsiųstas ypatingų įpareigojimų valdininkas Ivanas Nikotinas reikalavo laiško, kuris aiškiau rodytų vyskupo ištikimybę vyriausybei. Galutinio teksto atsiradimą lydėjo vertimas į rusų kalbą, trumpinimas, valdininko redagavimas ir grąžinimas vyskupui. Taip susidarė kelių žmonių redaguotas, vyskupo vardu paskelbtas dokumentas.
Rugsėjo 6 dieną Valančius išsiuntė galutinį lietuvišką tekstą ir rusišką vertimą, patvirtintus sekretoriaus Justino Dovydaičio. Laiškas turėjo pasiekti žmones vyskupo vardu. Tačiau jo rengimo istorija neleidžia visų paskelbto teksto žodžių laikyti nevaržomai išsakyta Valančiaus nuomone. Pareigūnai reikalavo pakeitimų, o jis turėjo apsispręsti, ką pasirašyti. Nuo šių aplinkybių priklausė ir raginimo svoris: pasiduoti kvietė žmogus, kurio autoritetu pasitikėta, nors jis pats negalėjo nustatyti pasidavimo sąlygų.
Dokumentų sekaVizitas, spaudimas ir galutinis tekstas
„Ganytojiški laiškai“, laiškų Nr. 31 ir 32 rengėjo komentarai. Nikolajaus Muravjovo vizitas: t-209546, c-192166, PDF p. 159. Nikotino vizitas: t-209543, c-192163, PDF p. 159. Galutinio teksto siuntimas: t-209465, c-192085, PDF p. 166.
Rengėjo komentaras nėra paties vyskupo laiškas. Redagavimo eigą perteikiame kaip dokumentais paremtą leidinio rengėjo rekonstrukciją. Datos pateikiamos taip, kaip šiame leidinyje; jų tyliai neperskaičiuojame į kitą kalendorių.
Dėl ko reikėjo tartis su valdžia
Valančiaus nurodymus gaudavo dekanai ir klebonai, jo laiškus girdėdavo parapijiečiai. Tai buvo didelė įtaka, bet ji turėjo aiškias ribas. Vyskupija priklausė Rusijos imperijai. Norėdamas išvykti, sukviesti kunigus ar išleisti spaudinį, vyskupas turėjo paisyti administracijos nustatytos tvarkos. Kunigui jis galėjo įsakyti atlikti pareigą; pareigūno pats turėjo prašyti leidimo. Todėl net kasdieniai Bažnyčios reikalai galėjo užtrukti susirašinėjant ir derantis.
Raštuose valdžiai buvo įprasta rodyti pagarbą. Tokia kalba padėdavo prašyti leidimo ar ginti vyskupijos reikalus, bet vien iš mandagaus kreipinio sunku spręsti apie autoriaus politines pažiūras. Valančius galėjo pripažinti caro valdžią ir kartu nesutikti su konkrečiu jos sprendimu. Kita vertus, nėra pagrindo kiekvieną pagarbų jo sakinį laikyti apsimestiniu. Daug daugiau pasako pats reikalas: ko vyskupas prašė, ką jam atsakė ir kaip jis elgėsi gavęs atsakymą.
Dėl blaivybės nesutarė ir patys imperijos pareigūnai. Egidijus Aleksandravičius aprašo finansų ministro siūlymą iškelti Valančių iš vyskupijos ir vyriausybės sprendimą jį atmesti. Blaivybės brolijos vieniems kėlė rūpestį dėl alkoholio pajamų, kitiems atrodė naudingos žmonių darbingumui ir viešajai tvarkai. Dar kitus neramino dvasininkų gebėjimas sutelkti tiek žmonių. Vyskupui teko bendrauti su šiomis skirtingomis institucijomis, o ne su viena visais klausimais vienodai nusiteikusia „caro valdžia“.
1860 metų rudenį Valančius dalyvavo iškilmingame Aleksandro II priėmime Vilniuje. Šį Aleksandravičiaus minimą epizodą lengva pernelyg sureikšminti: susitikimas su caru dar nereiškė pritarimo visai jo administracijos politikai. Tačiau jis rodo, kad vyskupas nevengė oficialaus bendravimo. Prašymai, priėmimai ir raštai buvo jam prieinami būdai tvarkyti Bažnyčios reikalus. Vėlesnė slapta veikla nepaverčia šių ankstesnių bandymų vien priedanga.
Istoriko analizėNe vienalytė valdžia
Egidijus Aleksandravičius, „Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje“: dalyvavimas caro priėmime – t-209258, c-191972, PDF p. 72; siūlymo iškelti vyskupą atmetimas – t-209266, c-191877, PDF p. 95.
Šie epizodai neįrodo, kad Valančius galėjo numatyti vėlesnius suvaržymus ar kad kiekvienas kompromisas buvo sėkmingas.
Kaip laiškas pasiekdavo tikinčiuosius
Sukilimo metu administracija siekė pasinaudoti vyskupijos laiškų skelbimo tvarka. Merkio įvadiniame tyrime paaiškinama, kaip ganytojiški laiškai iš kurijos keliaudavo dekanams, iš jų – klebonams, būdavo perrašomi į gaunamųjų raštų knygas ir skaitomi iš sakyklos. Valdžiai tai buvo galimybė pasinaudoti bendravimo būdu, kurio adresatas nebūtinai mokėjo skaityti ar gaudavo laikraštį.
Šiuose dokumentuose Valančius klausia dėl pasidavimo sąlygų, tarpininkauja ir patiria administracijos spaudimą. Jie neatskleidžia visų jo ryšių su sukilėliais. Rūpinimasis jų likimu nėra tas pats, kas vadovavimas sukilimui ar pritarimas kiekvienam ginkluotam veiksmui. Vyskupui vienu metu teko spręsti dėl žmonių saugumo, savo viešo žodžio ir jam patikėtos Bažnyčios padėties. Šie rūpesčiai galėjo vesti prie nevienodų sprendimų.
Svarbesnius blaivybės laiškus būdavo liepiama skaityti tris sekmadienius ar šventadienius. Administracijos išreikalautiems sukilimo laiškams, kaip nurodoma rinkinio įvade, numatytas kitoks kartojimas. Taigi valdžiai rūpėjo ir tai, kiek kartų žmonės išgirs vyskupo žodžius. Vis dėlto nurodymas skaityti dar nėra žinia apie klausytojų sprendimus. Iš šių raštų nesužinome, kas paklausė raginimo, o kas juo nepatikėjo.
Prie laiškų dirbdavo ir kurijos sekretoriai. Rinkinio įvade aptariami jų rengti tekstai bei išlikę paties Valančiaus rankraščiai. Sekretorius galėjo užrašyti vyskupo valią; vyskupas galėjo pasirašyti tekstą, kurį teko derinti su pareigūnais. Parodoje pateikti rankraščiai, laiškų fragmentai ir vėlesni leidiniai leidžia palyginti šias dokumentų formas.
Institucija ir komunikacijaKaip tekstas virsdavo viešu žodžiu
„Ganytojiški laiškai“, įvadas: skelbimo kelias – t-209552, c-192172, PDF p. 8; kartojimo nurodymai – t-209553, c-192173, PDF p. 8. Sekretorių dalyvavimas aptariamas t-209449, c-192069, PDF p. 9.
Sklaidos tvarka liudija organizavimo būdą. Ji pati neįrodo nei visų klebonų paklusimo, nei vienodos parapijiečių reakcijos.
Po sukilimo: draudimai kunigams ir vyskupui
Po sukilimo Valančiui darėsi sunkiau aplankyti parapijas. Petras Puzaras aprašo, kaip 1864 metais susiaurėjo aplankytų vietų sąrašas, o vėliau leidimai buvo dar labiau ribojami. Vizitacija reiškė progą pačiam susitikti su kunigais ir tikinčiaisiais, išklausyti jų reikalus, patikrinti padėtį. Netekęs galimybės nuvykti, vyskupas turėjo vis daugiau spręsti iš to, ką jam pranešdavo kiti. Raštas galėjo perduoti nurodymą, bet nepakeitė apsilankymo.
Uždraudus kunigams susirinkti vienoje vietoje, iškilo klausimas dėl rekolekcijų — maldai ir dvasiniam susikaupimui skirto laiko. 1864 metų rugsėjo 14 dienos aplinkraštyje Valančius priminė kunigams jų pareigą ir nurodė negalintiems susirinkti rekolekcijas atlikti pavieniui. Taip rekolekcijos galėjo tęstis neorganizuojant uždrausto kunigų susirinkimo.
Puzaras aprašo ir konfliktą dėl finansinės paramos ištremtam kunigui. Administracijai patekus Valančiaus raštui, pareigūnai ginčijo jo teisę remti politiniu nusikaltėliu laikomą asmenį ir vadinti jį kunigu. 1867 m. vyskupui pradėta byla dėl valdžios viršijimo.
Trys skirtingi atsakaiVizitacijos, rekolekcijos ir kompetencijos ginčas
Petras Puzaras, „Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla“: vizitacijų ribojimas – t-208492, c-191112, PDF p. 56; individualios rekolekcijos – t-208497, c-191117, PDF p. 74; byla – t-208752, c-191372, PDF p. 79.
Ne visus valdžios ribojamus veiksmus vadiname slaptu pasipriešinimu. Atskiriame pareigos tęsimą pakeista forma nuo dokumentuoto draudimo pažeidimo.
Lietuviškos knygos iš Prūsijos
Valančius bandė gauti leidimą lietuviškam laikraščiui. Aleksandravičiaus minimame rašte generalgubernatoriui Vladimirui Nazimovui jis aiškino, kodėl toks leidinys reikalingas, ir rėmėsi latviškos periodinės spaudos pavyzdžiu. Šis raštas liudija laikraščio sumanymą. Vėliau Valančius ėmėsi slaptos leidybos.
Parapinių mokyklų uždarymą Puzaras vadina rimtu smūgiu Valančiaus švietimo darbui. Ribojant lietuvišką spaudą, darėsi sunkiau gauti ir mokymui bei tikėjimui reikalingų knygų. Draudimai lietė konkrečius dalykus: mokyklą, leidimo vietą, spaudinio rašmenis ir jo platinimą. Parodoje rodomos 1865 metų lietuviškos evangelijos kirilika gerai parodo, kodėl kalbos ir raidyno čia negalima sutapatinti. Lietuviškas tekstas buvo spausdinamas, bet kitomis raidėmis.
Valančiui lietuviškų knygų reikėjo tikėjimui mokyti, maldai ir skaitytojo elgesiui ugdyti. Kalbos gynimas buvo glaudžiai susijęs su jo, kaip vyskupo, pareigomis. Merkys šį santykį nagrinėja monografijoje „Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“. Šiandien gerai pažįstamame tautinio veikėjo portrete lengva mažiau pastebėti religinį darbą, nors paties Valančiaus raštuose jis užima esminę vietą. Knyga turėjo padėti žmogui melstis ir gyventi katalikiškai.
Puzaras nurodo, kad Valančius organizavo slaptą katalikiškos lietuvių literatūros leidimą Prūsijoje ir jos gabenimą į Lietuvą. Leidimo iš vietinės administracijos šiam darbui nebelaukta. Knygos buvo spausdinamos už sienos ir slapta pasiekdavo skaitytojus. Tam reikėjo lėšų, spaustuvės ir žmonių, kurie pasirūpintų gabenimu. Vyskupo vaidmuo čia buvo organizuoti veiklą, kurios vien parašius tekstą atlikti neįmanoma.
1870 m. spalio 24 d. generalgubernatorius Aleksandras Potapovas sudarė komisiją Valančiaus buto kratai. Puzaro aprašytame nurodyme liepta vyskupo neareštuoti net radus draudžiamos literatūros. Gruodžio 12 d. atlikusi kratą komisija nieko įtartino nerado. Žinios apie slaptą leidybą remiasi kitais šaltiniais.
Skirtingos įrodymų rūšysSumanymas, veikla ir kratos rezultatas
Egidijus Aleksandravičius: raštas dėl laikraščio – t-209383, c-192050, PDF p. 79. Petras Puzaras: t-208786, c-191406, PDF p. 90; slapta leidyba t-208756, c-191376, PDF p. 110; kratos nurodymas t-208758, c-191378, ir rezultatas t-208759, c-191379, PDF p. 111.
Puzaras patvirtina slapto leidimo ir gabenimo organizavimą, bet to neužtenka Valančiui priskirti visos knygnešystės pradžią. Per kratą draudžiamos literatūros nerasta; žinios apie leidybą remiasi kitais liudijimais.
Kada Valančius nepakluso
1863 m. raginimą pasiduoti Valančius pasirašė pareigūnams spaudžiant ir redaguojant tekstą. Slaptą knygų leidybą Prūsijoje jis organizavo nepaisydamas spaudos ribojimų. Abu epizodai rodo skirtingus vyskupo santykio su administracija būdus: vienu atveju jis derėjosi dėl viešo kreipimosi, kitu veikė be leidimo.
Vis dėlto 1863 metų raginimas pasiduoti lieka sunkus jo biografijos epizodas. Laiškas buvo skelbiamas Valančiaus vardu, ir žmonės galėjo juo pasikliauti. Pareigūnų spaudimas yra būtina šios istorijos dalis, tačiau juo viso klausimo neužbaigsime. Vyskupas teiravosi pasidavimo sąlygų kaip tik todėl, kad už raginimo slypėjo žmonių likimai. Jo galimybė kalbėti buvo daug didesnė už galimybę užtikrinti, kas nutiks paklaususiems.
Išlikę raštai daugiausia perteikia vyskupo, kurijos ir administracijos sprendimus. Žmones, kurie stovėjo bažnyčioje ir klausėsi skaitomo laiško, girdime daug rečiau. Nežinome, kuris sakinys juos įtikino ar papiktino. Todėl laiško rengimo eigą galime atkurti gerokai tiksliau negu kiekvienos parapijos reakciją. Ši spraga ypač svarbi tada, kai norisi iš viešo pareiškimo iškart spręsti apie jo poveikį.
Apie kitą jo veiklą — raginimą negerti, blaivybės pažadą ir dėl sumažėjusių pajamų kilusius ginčus — skaitykite straipsnyje „Kodėl kaimas gėrė ir kaip Valančius ragino negerti“.
Šaltiniai ir skaitymo pastabos
- Valančius, Motiejus. Ganytojiški laiškai. Parengė Vytautas Merkys ir Birutė Vanagienė. Vilnius: Žara, 2000. Naudoti laiškų Nr. 31–32 komentarai ir įvadinis tyrimas; komentaro balsas atskiriamas nuo istorinio dokumento.
- Puzaras, Petras. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. 1992. Naudotos dalys apie vizitacijas, kunigų ugdymą, švietimą ir lietuvišką spaudą. Įrodymų kortelėse nurodyta skaitmeninės kopijos puslapių numeracija.
- Aleksandravičius, Egidijus. Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje. Naudotos dalys apie administracijos reakciją į blaivybės judėjimą ir lietuviškos periodinės spaudos sumanymą.
- Merkys, Vytautas. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius: Mintis, 1999. Istoriografinis problemos pagrindas; konkrečių šiame straipsnyje aptartų epizodų įrodymai pateikiami atskirai.
Metodikos pastaba. Senasis žodis gromata reiškia laišką ar raštą. Citatose paliekama šaltinio kalba; straipsnio paaiškinimas nėra pažodinė XIX a. teksto citata.