Ilgasis skaitymas · XIX amžius
1863 metais caro valdžia reikalavo, kad Motiejus Valančius paragintų sukilėlius pasiduoti. Vyskupas pasirašė viešai skelbiamą laišką, bet jo tekstą keitė ir pareigūnai. Vėliau tas pats Valančius organizavo draudžiamų lietuviškų knygų leidimą ir gabenimą. Kaip jis sprendė, kada tartis su valdžia, kada prisitaikyti, o kada veikti slapta?
Parengė Lietuvos istorijos žinių lobynas · atnaujinta 2026-09-20.
Apie 13 min. skaitymo. Laiškus ir atvaizdus apžiūrėkite parodoje „Valančiaus laiškai ir draudžiamos knygos“.
Laiškas, kurio reikalavo gubernatorius
1863 metų liepos 13 dieną į Varnius atvyko Kauno gubernatorius Nikolajus Muravjovas. Jo tėvas, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, norėjo, kad Valančius kreiptųsi į sukilimo apimto krašto žmones: paragintų padėti ginklus ir pasiduoti valdžiai. Vizitą ir po jo sekusias derybas iš Valančiaus užrašų bei administracijos dokumentų atkūrė „Ganytojiškų laiškų“ rengėjas Vytautas Merkys. Iš jo tyrimo matyti, kad tarp pareigūno reikalavimo ir vyskupo pasirašyto laiško buvo ilgas derinimas.
Vyskupas prašė paaiškinti pasidavimo sąlygas. Kas laukia sukilėlio, kuris sugrįžta namo? Kas bus su kunigu, rėmusiu sukilimą? Šie klausimai keitė paties raginimo prasmę. Pakviesti žmogų pasiduoti dar nereiškė galėti garantuoti jo saugumą. Administracija siekė autoritetingo tarpininko, tačiau tarpininkas neturėjo teisės savarankiškai nustatyti bausmių ar amnestijos. Todėl čia matyti ne vien abstrakti lojalumo problema, bet labai konkreti atsakomybės dilema: kieno pažadu tikės iš sakyklos žodžius išgirdęs žmogus?
Rugpjūčio 9 dienos projekte Valančius atskyrė religinį ir moralinį raginimą nuo administracijos paskelbtų sąlygų atpasakojimo. Merkio komentare aiškinama, kad toks atskyrimas valdžiai netiko. Vėliau atsiųstas ypatingų įpareigojimų valdininkas Ivanas Nikotinas reikalavo laiško, kuris aiškiau rodytų vyskupo ištikimybę vyriausybei. Galutinio teksto atsiradimą lydėjo vertimas į rusų kalbą, trumpinimas, valdininko redagavimas ir grąžinimas vyskupui. Viešai skelbiamas laiškas buvo ne vien vienumoje suformuluota autoriaus mintis.
Rugsėjo 6 dieną Valančius išsiuntė galutinį lietuvišką tekstą ir rusišką vertimą, patvirtintus sekretoriaus Justino Dovydaičio. Laiškas turėjo pasiekti žmones vyskupo vardu. Tačiau jo rengimo istorija neleidžia visų paskelbto teksto žodžių laikyti nevaržomai išsakyta Valančiaus nuomone. Pareigūnai reikalavo pakeitimų, o jis turėjo apsispręsti, ką pasirašyti. Nuo šių aplinkybių priklausė ir raginimo svoris: pasiduoti kvietė žmogus, kurio autoritetu pasitikėta, nors jis pats negalėjo nustatyti pasidavimo sąlygų.
Dokumentų sekaVizitas, spaudimas ir galutinis tekstas
„Ganytojiški laiškai“, laiškų Nr. 31 ir 32 rengėjo komentarai. Nikolajaus Muravjovo vizitas: t-209546, c-192166, PDF p. 159. Nikotino vizitas: t-209543, c-192163, PDF p. 159. Galutinio teksto siuntimas: t-209465, c-192085, PDF p. 166.
Rengėjo komentaras nėra paties vyskupo laiškas. Redagavimo eigą perteikiame kaip dokumentais paremtą leidinio rengėjo rekonstrukciją. Datos pateikiamos taip, kaip šiame leidinyje; jų tyliai neperskaičiuojame į kitą kalendorių.
Dėl ko reikėjo tartis su valdžia
Valančiaus nurodymus gaudavo dekanai ir klebonai, jo laiškus girdėdavo parapijiečiai. Tai buvo didelė įtaka, bet ji turėjo aiškias ribas. Vyskupija priklausė Rusijos imperijai. Norėdamas išvykti, sukviesti kunigus ar išleisti spaudinį, vyskupas turėjo paisyti administracijos nustatytos tvarkos. Kunigui jis galėjo įsakyti atlikti pareigą; pareigūno pats turėjo prašyti leidimo. Todėl net kasdieniai Bažnyčios reikalai galėjo užtrukti susirašinėjant ir derantis.
Raštuose valdžiai buvo įprasta rodyti pagarbą. Tokia kalba padėdavo prašyti leidimo ar ginti vyskupijos reikalus, bet vien iš mandagaus kreipinio sunku spręsti apie autoriaus politines pažiūras. Valančius galėjo pripažinti caro valdžią ir kartu nesutikti su konkrečiu jos sprendimu. Kita vertus, nėra pagrindo kiekvieną pagarbų jo sakinį laikyti apsimestiniu. Daug daugiau pasako pats reikalas: ko vyskupas prašė, ką jam atsakė ir kaip jis elgėsi gavęs atsakymą.
Dėl blaivybės nesutarė ir patys imperijos pareigūnai. Egidijus Aleksandravičius aprašo finansų ministro siūlymą iškelti Valančių iš vyskupijos ir vyriausybės sprendimą jį atmesti. Blaivybės brolijos vieniems kėlė rūpestį dėl alkoholio pajamų, kitiems atrodė naudingos žmonių darbingumui ir viešajai tvarkai. Dar kitus neramino dvasininkų gebėjimas sutelkti tiek žmonių. Vyskupui teko bendrauti su šiomis skirtingomis institucijomis, o ne su viena visais klausimais vienodai nusiteikusia „caro valdžia“.
1860 metų rudenį Valančius dalyvavo iškilmingame Aleksandro II priėmime Vilniuje. Šį Aleksandravičiaus minimą epizodą lengva pernelyg sureikšminti: susitikimas su caru dar nereiškė pritarimo visai jo administracijos politikai. Tačiau jis rodo, kad vyskupas nevengė oficialaus bendravimo. Prašymai, priėmimai ir raštai buvo jam prieinami būdai tvarkyti Bažnyčios reikalus. Vėlesnė slapta veikla nepaverčia šių ankstesnių bandymų vien priedanga.
Vyskupui rūpėjo, ar galės veikti parapijos, susirinkti kunigai, pasirodyti reikalingos knygos. Palankus atsakymas į vieną prašymą dar negarantavo, kad bus patenkintas kitas. Šitaip nuolat derantis teko ir nusileisti, ir primygtinai ginti savo teisę spręsti bažnytinius reikalus. Vėlesnius Valančiaus veiksmus verta skaityti turint galvoje šią kasdienę priklausomybę nuo administracijos sprendimų.
Istoriko analizėNe vienalytė valdžia
Egidijus Aleksandravičius, „Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje“: dalyvavimas caro priėmime – t-209258, c-191972, PDF p. 72; siūlymo iškelti vyskupą atmetimas – t-209266, c-191877, PDF p. 95.
Šie epizodai neįrodo, kad Valančius galėjo numatyti vėlesnius suvaržymus ar kad kiekvienas kompromisas buvo sėkmingas.
1863-ieji: kam reikėjo vyskupo balso?
Sukilimo metu administracijai reikėjo ne tik parašyto pareiškimo, bet ir jo paskelbimo kelio. Merkio įvadiniame tyrime paaiškinama, kaip ganytojiški laiškai iš kurijos keliaudavo dekanams, iš jų – klebonams, būdavo perrašomi į gaunamųjų raštų knygas ir skaitomi iš sakyklos. Valdžiai tai buvo galimybė pasinaudoti bendravimo būdu, kurio adresatas nebūtinai mokėjo skaityti ar gaudavo laikraštį. Vyskupo laiškas veikė ir kaip rašytinis dokumentas, ir kaip išgirstas žodis. Jo autoritetas priklausė ne vien nuo teksto, bet ir nuo institucijos, kuri tekstą perduodavo.
Administracijai buvo svarbu, kieno vardu žmonės išgirs raginimą pasiduoti. Vyskupo persakyta valdžios žinia ir jo paties kreipimasis skambėtų nevienodai. Merkio aprašytas ginčas dėl laiško projekto sukosi kaip tik apie tai: Valančius atskyrė savo religinį raginimą nuo administracijos sąlygų, o valdininkai norėjo aiškesnio jo ištikimybės pareiškimo. Jie siekė pasinaudoti pasitikėjimu vyskupu, kurio vien administracijos įsakymas negalėjo pakeisti.
Laišką reikėjo parengti dviem kalbomis. Lietuviškas tekstas buvo skirtas krašto žmonėms, rusiškas vertimas — administracijai. Pareigūnui pataisius vertimą, pagal jį teko keisti ir lietuvišką variantą. Vadinasi, kontrolė prasidėjo dar prieš paskelbiant laišką: buvo derinami patys sakiniai, kuriuos vėliau ištars kunigai. Skaitydami tik galutinį variantą šio darbo nematytume. Projektai ir susirašinėjimas parodo, kas laiške liko po derybų.
Šiuose dokumentuose Valančius klausia dėl pasidavimo sąlygų, tarpininkauja ir patiria administracijos spaudimą. Jie neatskleidžia visų jo ryšių su sukilėliais. Rūpinimasis jų likimu nėra tas pats, kas vadovavimas sukilimui ar pritarimas kiekvienam ginkluotam veiksmui. Vyskupui vienu metu teko spręsti dėl žmonių saugumo, savo viešo žodžio ir jam patikėtos Bažnyčios padėties. Šie rūpesčiai galėjo vesti prie nevienodų sprendimų.
Svarbesnius blaivybės laiškus būdavo liepiama skaityti tris sekmadienius ar šventadienius. Administracijos išreikalautiems sukilimo laiškams, kaip nurodoma rinkinio įvade, numatytas kitoks kartojimas. Taigi valdžiai rūpėjo ir tai, kiek kartų žmonės išgirs vyskupo žodžius. Vis dėlto nurodymas skaityti dar nėra žinia apie klausytojų sprendimus. Iš šių raštų nesužinome, kas paklausė raginimo, o kas juo nepatikėjo.
Prie laiškų dirbdavo ir kurijos sekretoriai. Rinkinio įvade aptariami jų rengti tekstai bei išlikę paties Valančiaus rankraščiai. Sekretorius galėjo užrašyti vyskupo valią; vyskupas galėjo pasirašyti tekstą, kurį teko derinti su pareigūnais. Todėl ranka ir parašas atsako į skirtingus klausimus. Tą skirtumą galima pamatyti parodoje, lyginant laiškus, fragmentus ir vėlesnius leidinius.
Institucija ir komunikacijaKaip tekstas virsdavo viešu žodžiu
„Ganytojiški laiškai“, įvadas: skelbimo kelias – t-209552, c-192172, PDF p. 8; kartojimo nurodymai – t-209553, c-192173, PDF p. 8. Sekretorių dalyvavimas aptariamas t-209449, c-192069, PDF p. 9.
Sklaidos tvarka liudija organizavimo būdą. Ji pati neįrodo nei visų klebonų paklusimo, nei vienodos parapijiečių reakcijos.
Po sukilimo: draudimai kunigams ir vyskupui
Po sukilimo Valančiui darėsi sunkiau aplankyti parapijas. Petras Puzaras aprašo, kaip 1864 metais susiaurėjo aplankytų vietų sąrašas, o vėliau leidimai buvo dar labiau ribojami. Vizitacija reiškė progą pačiam susitikti su kunigais ir tikinčiaisiais, išklausyti jų reikalus, patikrinti padėtį. Netekęs galimybės nuvykti, vyskupas turėjo vis daugiau spręsti iš to, ką jam pranešdavo kiti. Raštas galėjo perduoti nurodymą, bet nepakeitė apsilankymo.
Laiškais buvo klausiama, raginama, primenamos pareigos. Tačiau vyskupą pasiekdavo ne visa parapijos kasdienybė, o kunigo ar kito tarpininko atrinktos žinios. Iš pareigų atlikimo ataskaitos ne visada paaiškėdavo, dėl ko skundžiasi parapijiečiai. Kuo sunkiau buvo patikrinti padėtį vietoje, tuo labiau nuo tokio susirašinėjimo priklausė sprendimai. Skaitydami išlikusius raštus matome ir šią ribotą galimybę sužinoti, kas vyksta toliau nuo vyskupo.
Uždraudus kunigams susirinkti vienoje vietoje, iškilo klausimas dėl rekolekcijų — maldai ir dvasiniam susikaupimui skirto laiko. 1864 metų rugsėjo 14 dienos aplinkraštyje Valančius priminė kunigams jų pareigą ir nurodė negalintiems susirinkti rekolekcijas atlikti pavieniui. Susirinkimo atsisakyta, religinės pareigos — ne. Tai nebuvo slaptas kvietimas pažeisti draudimą: vyskupas ieškojo būdo tęsti tai, ką laikė būtina kunigo gyvenimo dalimi.
Šalia tokio prisitaikymo egzistavo ir konfliktai dėl pačios vyskupo kompetencijos. Puzaras pasakoja apie finansinę paramą ištremtam kunigui ir oficialų raštą, kuris pateko administracijai. Valdžios požiūriu, klausimas apėmė paramą politiniu nusikaltėliu laikomam žmogui ir jo įvardijimą kunigu. Bažnytinės tarnystės ir civilinio teisinio statuso sampratos čia susikirto. 1867 metais Valančiui pradėta byla dėl valdžios viršijimo. Svarbus ne vien pats kaltinimas: dokumentų seka rodo, kad net pagalbos skyrimas ir žmogaus pavadinimas galėjo tapti ginču, kieno valdžia turi paskutinį žodį.
Paramą ištremtam kunigui Valančius skyrė oficialiu raštu. Ginčas kilo ne dėl slaptos žinutės, o dėl to, ar vyskupas dar gali rūpintis žmogumi, kurį administracija laiko politiniu nusikaltėliu. Civilinė bausmė ir kunigo padėtis Bažnyčioje abiem pusėms reiškė ne tą patį. Net pats jo įvardijimas kunigu tapo kaltinimo dalimi. Valančiaus teisę spręsti bažnytinius reikalus pareigūnai šiuo atveju ginčijo atvirai.
Tokie sprendimai reikalavo skirtingo atsako. Rekolekcijas buvo galima atlikti kita tvarka, bet išvykos pas parapijiečius laišku pakeisti nepavyko. Parama kunigui baigėsi byla. Išlikusi vyskupijos veikla neturėtų užgožti to, kas buvo prarasta: retesnių susitikimų, sunkiau patikrinamų žinių, nuolatinio leidimų laukimo. Valančius tęsė darbą gerokai pasikeitusiomis sąlygomis.
Trys skirtingi atsakaiVizitacijos, rekolekcijos ir kompetencijos ginčas
Petras Puzaras, „Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla“: vizitacijų ribojimas – t-208492, c-191112, PDF p. 56; individualios rekolekcijos – t-208497, c-191117, PDF p. 74; byla – t-208752, c-191372, PDF p. 79.
Ne visus valdžios ribojamus veiksmus vadiname slaptu pasipriešinimu. Atskiriame pareigos tęsimą pakeista forma nuo dokumentuoto draudimo pažeidimo.
Lietuviškos knygos iš Prūsijos
Valančius bandė gauti leidimą lietuviškam laikraščiui. Aleksandravičiaus minimame rašte generalgubernatoriui Vladimirui Nazimovui jis aiškino, kodėl toks leidinys reikalingas, ir rėmėsi latviškos periodinės spaudos pavyzdžiu. Pirmiausia pasirinktas įprastas kelias: kreiptis į pareigūną, pateikti argumentus, prašyti leidimo. Pats raštas liudija sumanymą, ne pasirodžiusį laikraštį. Tačiau jis svarbus prisimenant, kad vėliau vyskupas pasirinko ir slaptą leidybą.
Parapinių mokyklų uždarymą Puzaras vadina rimtu smūgiu Valančiaus švietimo darbui. Ribojant lietuvišką spaudą, darėsi sunkiau gauti ir mokymui bei tikėjimui reikalingų knygų. Draudimai lietė konkrečius dalykus: mokyklą, leidimo vietą, spaudinio rašmenis ir jo platinimą. Parodoje rodomos 1865 metų lietuviškos evangelijos kirilika gerai parodo, kodėl kalbos ir raidyno čia negalima sutapatinti. Lietuviškas tekstas buvo spausdinamas, bet kitomis raidėmis.
Valančiui lietuviškų knygų reikėjo tikėjimui mokyti, maldai ir skaitytojo elgesiui ugdyti. Kalbos gynimas buvo glaudžiai susijęs su jo, kaip vyskupo, pareigomis. Merkys šį santykį nagrinėja monografijoje „Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“. Šiandien gerai pažįstamame tautinio veikėjo portrete lengva mažiau pastebėti religinį darbą, nors paties Valančiaus raštuose jis užima esminę vietą. Knyga turėjo padėti žmogui melstis ir gyventi katalikiškai.
Puzaras nurodo, kad Valančius organizavo slaptą katalikiškos lietuvių literatūros leidimą Prūsijoje ir jos gabenimą į Lietuvą. Leidimo iš vietinės administracijos šiam darbui nebelaukta. Knygos buvo spausdinamos už sienos ir slapta pasiekdavo skaitytojus. Tam reikėjo lėšų, spaustuvės ir žmonių, kurie pasirūpintų gabenimu. Vyskupo vaidmuo čia buvo organizuoti veiklą, kurios vien parašius tekstą atlikti neįmanoma.
Slaptos leidybos organizavimas yra konkretus pasipriešinimo spaudos ribojimams pavyzdys. Jam įvertinti nereikia Valančiaus vadinti vieninteliu ar pirmuoju visos knygnešystės pradininku. Toks platus teiginys paslėptų kitus leidėjus ir gabentojus. Aptartas šaltinis patvirtina jo rūpestį lietuviška katalikiška literatūra ir darbą ją leidžiant bei siunčiant per sieną. To pakanka nusakyti, ką jis darė nepaisydamas administracijos nustatytos tvarkos.
Apie administracijos įtarimus liudija kita dokumentų seka. 1870 metų spalio 24 dieną generalgubernatorius Aleksandras Potapovas sudarė komisiją Valančiaus buto kratai. Puzaro aprašytame nurodyme buvo numatyta vyskupo neareštuoti net radus draudžiamos literatūros. Gruodžio 12 dieną krata atlikta, bet nieko įtartino nerasta. Užfiksuotas rezultatas svarbus tiek pat, kiek įtarimas. Negalima iš kratos fakto daryti išvados, kad komisija rado slaptos leidybos įrodymų. Negalima ir iš nerastų daiktų išvesti visos veiklos nebuvimo: tam naudojami kiti šaltiniai.
Komisijai buvo nurodyta vyskupo neareštuoti net ir radus draudžiamos literatūros. Kodėl pasirinkta tokia išlyga, vien iš Puzaro perteikto nurodymo nepaaiškėja. Aiški pati sprendimo riba: apieškoti buvo leista, suimti — ne. Kratos rezultatas taip pat nedviprasmis: nieko įtartino nerasta. Žinios apie slaptą Valančiaus leidybą remiasi kitais liudijimais, ne tariamu radiniu jo bute.
Skirtingos įrodymų rūšysSumanymas, veikla ir kratos rezultatas
Egidijus Aleksandravičius: raštas dėl laikraščio – t-209383, c-192050, PDF p. 79. Petras Puzaras: t-208786, c-191406, PDF p. 90; slapta leidyba t-208756, c-191376, PDF p. 110; kratos nurodymas t-208758, c-191378, ir rezultatas t-208759, c-191379, PDF p. 111.
Puzaras patvirtina slapto leidimo ir gabenimo organizavimą, bet to neužtenka Valančiui priskirti visos knygnešystės pradžią. Per kratą draudžiamos literatūros nerasta; žinios apie leidybą remiasi kitais liudijimais.
Kada Valančius nepakluso
1863 metų laiškas ir slapta leidyba priklauso to paties žmogaus istorijai. Vienu atveju valdžia reikalavo, kad jis viešai ragintų žmones paklusti; kitu jis pats organizavo jos draudžiamą darbą. Skyrėsi ir aplinkybės, ir tai, ką reikėjo apginti. Vyskupas galėjo pripažinti politinę caro valdžią, bet atsisakyti jai atiduoti sprendimą, kokiomis knygomis mokyti savo tikinčiuosius.
Valančius rašė prašymus, dalyvavo oficialiame priėmime, derino laišką su pareigūnais. Negalėdamas sukviesti kunigų, liepė jiems atlikti rekolekcijas pavieniui. Uždarius įprastą kelią knygai, ėmėsi leidybos už sienos. Šiuos veiksmus vadinti vienu žodžiu būtų netikslu. Prašymas gauti leidimą nėra slaptas darbas, o pakeista rekolekcijų tvarka nėra atsisakymas jų rengti. Kiekvieną kartą jis ieškojo išeities iš konkretaus draudimo ar reikalavimo.
Aiškiausiai pasipriešinimas matomas ten, kur žinome ir draudimą, ir veiksmą, kuriuo jo nepaisyta. Katalikiškų lietuviškų knygų leidimas Prūsijoje bei slaptas gabenimas yra toks atvejis. Jis pasako daugiau negu bendras teiginys, kad vyskupas „kovojo už tautą“: žinome, kokios knygos jam rūpėjo ir kokį kelią jis joms parinko. Religinis tikslas čia ne silpnina pasipriešinimo reikšmę, o padeda suprasti jo priežastį.
Vis dėlto 1863 metų raginimas pasiduoti lieka sunkus jo biografijos epizodas. Laiškas buvo skelbiamas Valančiaus vardu, ir žmonės galėjo juo pasikliauti. Pareigūnų spaudimas yra būtina šios istorijos dalis, tačiau juo viso klausimo neužbaigsime. Vyskupas teiravosi pasidavimo sąlygų kaip tik todėl, kad už raginimo slypėjo žmonių likimai. Jo galimybė kalbėti buvo daug didesnė už galimybę užtikrinti, kas nutiks paklaususiems.
Išlikę raštai daugiausia perteikia vyskupo, kurijos ir administracijos sprendimus. Žmones, kurie stovėjo bažnyčioje ir klausėsi skaitomo laiško, girdime daug rečiau. Nežinome, kuris sakinys juos įtikino ar papiktino. Todėl laiško rengimo eigą galime atkurti gerokai tiksliau negu kiekvienos parapijos reakciją. Ši spraga ypač svarbi tada, kai norisi iš viešo pareiškimo iškart spręsti apie jo poveikį.
Valančius ne visuomet galėjo žinoti, kuris kelias liks atviras. Prašymas leisti laikraštį buvo bandymas gauti leidimą tuo metu, kai jo prašyta. Vėlesnis sprendimas veikti slapta jo nepaverčia iš anksto suplanuotu manevru. Dėl to laiškus verta skaityti eilės tvarka: tuomet geriau matyti, kaip keitėsi reikalavimai, atsakymai ir paties vyskupo pasirenkamos priemonės.
1870 metų kratos istorija šių prieštaravimų neišsprendžia. Valdžia įtarė vyskupą, leido apieškoti jo butą, bet uždraudė areštuoti. Komisija nieko įtartino nerado. Šalia šio oficialaus rezultato lieka kitais šaltiniais paliudytas slaptos leidybos darbas. Valančius mokėjo naudotis oficialiais ryšiais, tačiau ne visus savo darbus patikėjo administracijos leidimui.
Apie kitą jo veiklą — raginimą negerti, blaivybės pažadą ir dėl sumažėjusių pajamų kilusius ginčus — skaitykite straipsnyje „Kodėl kaimas gėrė ir kaip Valančius ragino negerti“.
Šaltiniai ir skaitymo pastabos
- Valančius, Motiejus. Ganytojiški laiškai. Parengė Vytautas Merkys ir Birutė Vanagienė. Vilnius: Žara, 2000. Naudoti laiškų Nr. 31–32 komentarai ir įvadinis tyrimas; komentaro balsas atskiriamas nuo istorinio dokumento.
- Puzaras, Petras. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. 1992. Naudotos dalys apie vizitacijas, kunigų ugdymą, švietimą ir lietuvišką spaudą. Įrodymų kortelėse nurodyta skaitmeninės kopijos puslapių numeracija.
- Aleksandravičius, Egidijus. Blaivybė Lietuvoje XIX amžiuje. Naudotos dalys apie administracijos reakciją į blaivybės judėjimą ir lietuviškos periodinės spaudos sumanymą.
- Merkys, Vytautas. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius: Mintis, 1999. Istoriografinis problemos pagrindas; konkrečių šiame straipsnyje aptartų epizodų įrodymai pateikiami atskirai.
Metodikos pastaba. Senasis žodis gromata reiškia laišką ar raštą. Citatose paliekama šaltinio kalba; straipsnio paaiškinimas nėra pažodinė XIX a. teksto citata.