1301 m. Aukaimio pilėnas Draika norėjo išsižadėti stabų garbinimo ir slapta kreipėsi pagalbos į Ragainės komtūrą Folradą. 1305 m. Aukaimio pilėnas Svirtilas išdavė pilį Ordino broliams. 1305 m. Aukaimio pilėnas Svirtilas su visa šeimyna nusekė paskui Ordino brolius ir priėmė krikštą.
Istoriniame pasakojime žodis vartojamas asmeniui ar žmonių grupei, siejamai su konkrečia pilimi: „Aukaimio pilėnas“, „pilėnai“ ir „vienas kitas pilėnas“.
Alberto Vijūko-Kojelavičiaus ir Petro Dusburgiečio istoriniuose pasakojimuose apie pilių puolimus, gynėjus ir pilies gyventojus.
Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir štai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą, kad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten įsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki pamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir priėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę ar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten įsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki pamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir priėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę ar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
Tad nebesitikėdami galėsią apgulti pilį, nes to pradėti neleido audra, be to, bijodami pavojaus, kuris galėtų iškilti, jeigu priešui paaiškėtų, kad puolėjų ne tiek daug, jie ryžtingai užpuolė miestą. Pilėnai, kuriems pirmas veržlus antpuolis neleido pabėgti, buvo arba išžudyti, arba paimti į nelaisvę, o kurie paspruko į pilį, neteko namų, išplėštų ir sudegintų. Skerdynės čia ėjo didesnės, nei galima buvo tikėtis iš priešų skaičiaus: jų nebuvo daugiau kaip trys šimtai samdininkų ir keli kryžiuočių ordino riteriai, o štai grobio buvo tiek, kiek keletas karių galėjo išvežti.
Iš tos išdavystės išėjo visai kas kita, nei vylėsi žvalgas, ji vos neužtraukė bėdos kryžiuočiams: mat, WQ ## Puslapis 189 jeigu sugautas kaimietis nebūtų pranešęs, jog netoliese tyko Vytenis su karių būriais, kryžiuočiai, persikėlę per Nemuną, patys būtų pakliuvę į pasalas, kurias spendė Gardinui. Bisenės užpuolimas buvo narsiai pilėnų atremtas; smarkiai sumuštas ir didelės karių dalies netekęs priešas buvo priverstas pasitraukti nieko nepešęs. Kadangi stip- 1313 m e ta i riausios lietuvių pilys buvo prie Nemuno bei kitų upių, Verneris, Ragainės komtūras, patarė kryžiuočiams jas vieną po kitos pulti laivais, įtikinėdamas, kad į vandens pusę atsukti jų šonai, kaip pastebėjęs, esą paprastai menkiau sutvirtinti ir lengviau prieinami.
Apgula užtruko ištisą mėnesį, tačiau ne dėl to, kad nebuvo A p su p a V ite b s k ą daroma, kas tokiais atvejais reikalinga, o todėl, kad gynėjai, ypač Livonijos kariai, klausydami ne tiek Švitrigailos skatinimų, kiek įsakymų bei grasinimų, priešinosi iš paskutiniųjų. Galop trisdešimtą dieną Vytauto kariai įsiveržė pro visiškai sugriautus įtvirtinimus į žemutinę pilį. Kovojant dėl miesto sienos, žuvo vienas kitas pilėnas.
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis pilėnas, vardu.
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten įsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki pamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir priėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę ar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.