1301 m. Aukaimio pilėnas Draika norėjo išsižadėti stabų garbinimo ir slapta kreipėsi pagalbos į Ragainės komtūrą Folradą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 194
Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais\n\n Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio\npilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir\npanoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai\npasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai\nprašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių\nrankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir\nštai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą,\nkad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.
1305 m. Aukaimio pilėnas Svirtilas išdavė pilį Ordino broliams.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 199
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais\n\n Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras,\npatraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis\npilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten\nįsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki\npamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir\npriėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę\nar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
1305 m. Aukaimio pilėnas Svirtilas su visa šeimyna nusekė paskui Ordino brolius ir priėmė krikštą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 199
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais\n\n Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras,\npatraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis\npilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten\nįsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki\npamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir\npriėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę\nar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
Gardino užpuolimo metu pilėnai buvo išžudyti, paimti į nelaisvę arba neteko išplėštų ir sudegintų namų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 182
Tad nebesitikė\ndami galėsią apgulti pilį, nes to pradėti neleido audra, \nbe to, bijodami pavojaus, kuris galėtų iškilti, jeigu prie\nšui paaiškėtų, kad puolėjų ne tiek daug, jie ryžtingai \nužpuolė miestą. Pilėnai, kuriems pirmas veržlus ant\npuolis neleido pabėgti, buvo arba išžudyti, arba paimti \nį nelaisvę, o kurie paspruko į pilį, neteko namų, iš\nplėštų ir sudegintų. Skerdynės čia ėjo didesnės, nei \ngalima buvo tikėtis iš priešų skaičiaus: jų nebuvo dau\ngiau kaip trys šimtai samdininkų ir keli kryžiuočių \nordino riteriai, o štai grobio buvo tiek, kiek keletas \nkarių galėjo išvežti.
Kojelavičiaus pasakojime Bisenės pilėnai narsiai atrėmė užpuolimą, o smarkiai sumuštas priešas pasitraukė nieko nepešęs.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 189
Iš tos išdavystės išėjo visai kas kita, nei vy\nlėsi žvalgas, ji vos neužtraukė bėdos kryžiuočiams: mat,\nWQ\n\n## Puslapis 189\n\njeigu sugautas kaimietis nebūtų pranešęs, jog ne\ntoliese tyko Vytenis su karių būriais, kryžiuočiai,\npersikėlę per Nemuną, patys būtų pakliuvę į pasalas,\nkurias spendė Gardinui. Bisenės užpuolimas buvo nar\nsiai pilėnų atremtas; smarkiai sumuštas ir didelės ka\nrių dalies netekęs priešas buvo priverstas pasitraukti\nnieko nepešęs. Kadangi stip-\n1313 m e ta i\nriausios lietuvių pilys buvo\nprie Nemuno bei kitų upių,\nVerneris, Ragainės komtūras, patarė kryžiuočiams jas\nvieną po kitos pulti laivais, įtikinėdamas, kad į van\ndens pusę atsukti jų šonai, kaip pastebėjęs, esą pa\nprastai menkiau sutvirtinti ir lengviau prieinami.
Vytauto kariams įsiveržus į žemutinę Vitebsko pilį, kovojant dėl miesto sienos žuvo vienas kitas pilėnas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 347
Apgula užtruko ištisą mėnesį,\ntačiau ne dėl to, kad nebuvo\nA p su p a V ite b s k ą\ndaroma, kas tokiais atvejais\nreikalinga, o todėl, kad gynė\njai, ypač Livonijos kariai, klausydami ne tiek Švitri\ngailos skatinimų, kiek įsakymų bei grasinimų, prieši\nnosi iš paskutiniųjų. Galop trisdešimtą dieną Vytauto\nkariai įsiveržė pro visiškai sugriautus įtvirtinimus į\nžemutinę pilį. Kovojant dėl miesto sienos, žuvo vienas\nkitas pilėnas.
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis pilėnas, vardu.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 199
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais\n\n Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras,\npatraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis\npilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten\nįsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki\npamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir\npriėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę\nar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
Užpuolus Gardino miestą, dalis pilėnų buvo išžudyti arba paimti į nelaisvę, o pasitraukusieji į pilį neteko išplėštų ir sudegintų namų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 182
Tad nebesitikė\ndami galėsią apgulti pilį, nes to pradėti neleido audra, \nbe to, bijodami pavojaus, kuris galėtų iškilti, jeigu prie\nšui paaiškėtų, kad puolėjų ne tiek daug, jie ryžtingai \nužpuolė miestą. Pilėnai, kuriems pirmas veržlus ant\npuolis neleido pabėgti, buvo arba išžudyti, arba paimti \nį nelaisvę, o kurie paspruko į pilį, neteko namų, iš\nplėštų ir sudegintų. Skerdynės čia ėjo didesnės, nei \ngalima buvo tikėtis iš priešų skaičiaus: jų nebuvo dau\ngiau kaip trys šimtai samdininkų ir keli kryžiuočių \nordino riteriai, o štai grobio buvo tiek, kiek keletas \nkarių galėjo išvežti.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Po to tie 200 vyrų, kurie ėjo priekyje, sugrįžo, smarkiai šūkaudami ir triukšmaudami, patraukė į mūšio lauką ir įvarė priešams tokį siaubą, kad karalius bei visi jo žmonės, juos išvydę, bematant išmėtė ginklus ir pasileido bėgti. Tada įniršę broliai nubaudė nusidėjėlius ir nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų bei daugybę paprastų žmonių. 292 (285). Apie Gardino papilio sunaikinimą 1306 viešpaties metais brolis Konradas, magistras, iš patikimų šaltinių sužinojęs, kad didelė kariuomenė iš Lietuvos bei Gardino pilies patraukė link Lenkijos, išsiuntė šios pilies užkariauti brolį Albrechtą iš Hageno bei kuriuos ne kuriuos kitus brolius su 400 Notangos vyrų. Kai jie priėjo pilį, kilo tokia vėtra, kad vienas kito negalėjo nei išgirsti, nei pamatyti; audrai šėlstant, jie įsiveržė į šios pilies papilį, kuris tuo metu buvo ir didelis, ir gausiai gyvenamas nelyginant koks miestas, ir, visus žmones išžudę ar paėmę į nelaisvę bei sudeginę papilį, patraukė namo su tokiu grobiu, kokį įstengė išsigabenti.
Susietas teiginys: t-003
Susieti teiginiai: t-003
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
jeigu sugautas kaimietis nebūtų pranešęs, jog ne toliese tyko Vytenis su karių būriais, kryžiuočiai, persikėlę per Nemuną, patys būtų pakliuvę į pasalas, kurias spendė Gardinui. Bisenės užpuolimas buvo nar siai pilėnų atremtas; smarkiai sumuštas ir didelės ka rių dalies netekęs priešas buvo priverstas pasitraukti nieko nepešęs. Kadangi stip- 1313 m e ta i riausios lietuvių pilys buvo prie Nemuno bei kitų upių, Verneris, Ragainės komtūras, patarė kryžiuočiams jas vieną po kitos pulti laivais, įtikinėdamas, kad į van dens pusę atsukti jų šonai, kaip pastebėjęs, esą pa prastai menkiau sutvirtinti ir lengviau prieinami. To dėl buvo pastatyta laivų, tarp jų vienas dydžiu ir for ma panašus į tvirtovę — su P a sista tę la iv ų , k iy - dantytais bortais, už kurių žiu o č ia i p u o la lietu - krantą bei pylimą puolančius v iu s karius galima geriau apsau goti nuo iečių bei strėlių ir geriau iš aukšto mėtyti ietis bei šaudyti strėlėmis į priešą, stovintį krante.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Drucko kunigaikščiai, pirmųjų Rusios valdo vų palikuonys, kurie šių neramumų pradžioje mažai klausė Vytauto ir atvirai rėmė Švitrigailą, po staigaus antpuolio sutriuškinti, supra- S u tra m d o rusų didi- to, jog kur kas geriau mal kus dauti Vytautą — kad ir ne patikimo — atlaidumo, nei iš naujo ginkluotis ir griebtis kalavijo, todėl nesunkiai, pažadėję ir prisiekę ištikimybę Vytautui bei jo įpėdi niams, susilaukė, ko prašė. Taip pat ir Jurijus Svia- toslavovičius, Smolensko valdovas, nors ir elgėsi kaip neabejotinas priešas, kol Vytautas dar nebuvo atvykęs, tačiau, išsigandęs atvykusios kariuomenės, užslėpė ne draugiškus jausmus ir prijungė, puoselėdamas tam tik rus sumanymus, savo karines jėgas prie Vytauto. Smo- lenskiečiams prisidėjus, padidėjusi Vytauto kariuomenė buvo nuvesta į Vitebską.