1301 m. Aukaimio pilėnas Draika norėjo išsižadėti stabų garbinimo ir slapta kreipėsi pagalbos į Ragainės komtūrą Folradą. 1305 m. Aukaimio pilėnas Svirtilas išdavė pilį Ordino broliams. 1305 m. Aukaimio pilėnas Svirtilas su visa šeimyna nusekė paskui Ordino brolius ir priėmė krikštą.
Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais\n\n Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio\npilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir\npanoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai\npasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai\nprašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių\nrankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir\nštai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą,\nkad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais\n\n Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras,\npatraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis\npilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten\nįsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki\npamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir\npriėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę\nar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
Apie antrąjį Aukaimio sugriovimą ir jo apylinkių nusiaubimą 1305 metais\n\n Tais pačiais metais per gavėnią tas pats brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras,\npatraukė su dar didesne kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o vienas tenykštis\npilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie, ten\nįsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vaikus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki\npamatų sugriovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna nusekė paskui brolius ir\npriėmė krikšto malonę. Kita kariuomenės dalis užgriuvo šios pilies apylinkes, kur, išžudę\nar paėmę į nelaisvę daug žmonių, pagrobė visa, ką berado grobtina, o kitką sudegino.
Tad nebesitikė\ndami galėsią apgulti pilį, nes to pradėti neleido audra, \nbe to, bijodami pavojaus, kuris galėtų iškilti, jeigu prie\nšui paaiškėtų, kad puolėjų ne tiek daug, jie ryžtingai \nužpuolė miestą. Pilėnai, kuriems pirmas veržlus ant\npuolis neleido pabėgti, buvo arba išžudyti, arba paimti \nį nelaisvę, o kurie paspruko į pilį, neteko namų, iš\nplėštų ir sudegintų. Skerdynės čia ėjo didesnės, nei \ngalima buvo tikėtis iš priešų skaičiaus: jų nebuvo dau\ngiau kaip trys šimtai samdininkų ir keli kryžiuočių \nordino riteriai, o štai grobio buvo tiek, kiek keletas \nkarių galėjo išvežti.
Iš tos išdavystės išėjo visai kas kita, nei vy\nlėsi žvalgas, ji vos neužtraukė bėdos kryžiuočiams: mat,\nWQ\n\n## Puslapis 189\n\njeigu sugautas kaimietis nebūtų pranešęs, jog ne\ntoliese tyko Vytenis su karių būriais, kryžiuočiai,\npersikėlę per Nemuną, patys būtų pakliuvę į pasalas,\nkurias spendė Gardinui. Bisenės užpuolimas buvo nar\nsiai pilėnų atremtas; smarkiai sumuštas ir didelės ka\nrių dalies netekęs priešas buvo priverstas pasitraukti\nnieko nepešęs. Kadangi stip-\n1313 m e ta i\nriausios lietuvių pilys buvo\nprie Nemuno bei kitų upių,\nVerneris, Ragainės komtūras, patarė kryžiuočiams jas\nvieną po kitos pulti laivais, įtikinėdamas, kad į van\ndens pusę atsukti jų šonai, kaip pastebėjęs, esą pa\nprastai menkiau sutvirtinti ir lengviau prieinami.
Apgula užtruko ištisą mėnesį,\ntačiau ne dėl to, kad nebuvo\nA p su p a V ite b s k ą\ndaroma, kas tokiais atvejais\nreikalinga, o todėl, kad gynė\njai, ypač Livonijos kariai, klausydami ne tiek Švitri\ngailos skatinimų, kiek įsakymų bei grasinimų, prieši\nnosi iš paskutiniųjų. Galop trisdešimtą dieną Vytauto\nkariai įsiveržė pro visiškai sugriautus įtvirtinimus į\nžemutinę pilį. Kovojant dėl miesto sienos, žuvo vienas\nkitas pilėnas.