Lietuvos vardas įgijo naujų prasmių. Šalia istorinės Lietuvos (buvusios LDK) sampratos vis stiprėjo modernioji, Lietuvos vardą siejanti su lietuvių kalbos vartojimu. Šia samprata rėmėsi naujosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Respublikos kūrėjai, siekę prie Lietuvos prijungti Mažąją Lietuvą, bet atsisakę pretenzijų į nelietuviškai kalbančias istorinės Lietuvos žemes.
XVI–XVIII a. LDK bajorai, nesvarbu, kokios etninės kilmės, laikė save lietuviais. Net oficialioji valstybės raštų kalba (ja parašyti Lietuvos Statutai ir kt.), savo ištakomis siekianti dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėvių kalbą, vadinta lieĮvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S 15 tuvių kalba. Istorinės Lietuvos dainiumi tapo žymusis XIX a. lenkų poetas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), o paskutiniu LDK piliečiu save laikė Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz). Būtent šią tradiciją šiandien priskiriame vadinamiesiems „senalietuviams“, kuriems XIX–XX a. sandūroje pradėjo oponuoti „jaunalietuviai“, po poros dešimtmečių sukūrę Lietuvos Respubliką.
Vytis iš I Lietuvos Statuto Lauryno nuorašo (1531 m.) antraštinio lapo tačiau jau Mindaugas jungė prie „Lietuvos žemės“ kitas lietuvių žemes, taip pat plėtė savo įtaką į giminingų genčių teritorijas. Manoma, kad jei ne vokiečių puolimas, slavų ekspansija, Lietuvos valstybė ir Lietuvos vardas būtų aprėpęs gerokai platesnes (gal net visas) baltų genčių žemes. Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyvenama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešingai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes.
Manoma, kad jei ne vokiečių puolimas, slavų ekspansija, Lietuvos valstybė ir Lietuvos vardas būtų aprėpęs gerokai platesnes (gal net visas) baltų genčių žemes. Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyvenama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešingai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės teritorija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti Lietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.
Manoma, kad jei ne vokiečių puolimas, slavų ekspansija, Lietuvos valstybė ir Lietuvos vardas būtų aprėpęs gerokai platesnes (gal net visas) baltų genčių žemes. Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyvenama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešingai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės teritorija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti Lietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.
XVI–XVIII a. LDK bajorai, nesvarbu, kokios etninės kilmės, laikė save lietuviais. Net oficialioji valstybės raštų kalba (ja parašyti Lietuvos Statutai ir kt.), savo ištakomis siekianti dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėvių kalbą, vadinta lieĮvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S 15 tuvių kalba. Istorinės Lietuvos dainiumi tapo žymusis XIX a. lenkų poetas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), o paskutiniu LDK piliečiu save laikė Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz). Būtent šią tradiciją šiandien priskiriame vadinamiesiems „senalietuviams“, kuriems XIX–XX a. sandūroje pradėjo oponuoti „jaunalietuviai“, po poros dešimtmečių sukūrę Lietuvos Respubliką.