Lietu- vos vardas įgijo naujų prasmių. Šalia istorinės Lietuvos (buvusios LDK) sampratos vis stiprėjo modernioji, Lietuvos vardą siejanti su lietuvių kal- bos vartojimu. Šia samprata rėmėsi naujosios Lietuvos valstybės – Lie- tuvos Respublikos kūrėjai, siekę prie Lietuvos prijungti Mažąją Lietuvą, bet atsisakę pretenzijų į nelietuviškai kalbančias istorinės Lietuvos žemes.
XVI–XVIII a. LDK ba- jorai, nesvarbu, kokios etninės kilmės, laikė save lietuviais. Net oficialioji valstybės raštų kalba (ja parašyti Lietuvos Statutai ir kt.), savo ištakomis siekianti dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėvių kalbą, vadinta lie- Įvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S 15 tuvių kalba. Istorinės Lietuvos dainiumi tapo žymusis XIX a. lenkų poe- tas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), o paskutiniu LDK piliečiu save laikė Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz). Būtent šią tradiciją šiandien priskiriame vadinamiesiems „senalietu- viams“, kuriems XIX–XX a. sandūroje pradėjo oponuoti „jaunalietuviai“, po poros dešimtmečių sukūrę Lietuvos Respubliką.
Vytis iš I Lietuvos Statuto Lauryno nuorašo (1531 m.) antraštinio lapo tačiau jau Mindaugas jungė prie „Lietuvos žemės“ kitas lietuvių žemes, taip pat plėtė savo įtaką į giminingų genčių teritorijas. Manoma, kad jei ne vokiečių puolimas, slavų ekspansija, Lietuvos valstybė ir Lietuvos var- das būtų aprėpęs gerokai platesnes (gal net visas) baltų genčių žemes. Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyve- nama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešin- gai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes.
Manoma, kad jei ne vokiečių puolimas, slavų ekspansija, Lietuvos valstybė ir Lietuvos var- das būtų aprėpęs gerokai platesnes (gal net visas) baltų genčių žemes. Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyve- nama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešin- gai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės terito- rija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti Lietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.
Manoma, kad jei ne vokiečių puolimas, slavų ekspansija, Lietuvos valstybė ir Lietuvos var- das būtų aprėpęs gerokai platesnes (gal net visas) baltų genčių žemes. Tačiau lietuvių kalbos, o vėliau ir lietuviškos savimonės žmonių gyve- nama teritorija rytuose ir pietuose siaurėjo, o Lietuvos vardas – priešin- gai: kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ribomis išplito labai toli į rytus ir apėmė plačias rytų slavų žemes. Būtent visa šios valstybės terito- rija (ne tik dabartinė Lietuva, bet ir Baltarusija) ilgainiui pradėta vadinti Lietuva, o šiandien ją vadiname istorine Lietuva.
XVI–XVIII a. LDK ba- jorai, nesvarbu, kokios etninės kilmės, laikė save lietuviais. Net oficialioji valstybės raštų kalba (ja parašyti Lietuvos Statutai ir kt.), savo ištakomis siekianti dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėvių kalbą, vadinta lie- Įvadas • L I E T U VA – V I D U R I O E U R O P O S D A L I S 15 tuvių kalba. Istorinės Lietuvos dainiumi tapo žymusis XIX a. lenkų poe- tas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), o paskutiniu LDK piliečiu save laikė Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz). Būtent šią tradiciją šiandien priskiriame vadinamiesiems „senalietu- viams“, kuriems XIX–XX a. sandūroje pradėjo oponuoti „jaunalietuviai“, po poros dešimtmečių sukūrę Lietuvos Respubliką.