Atitekusi Brandenburgo hercogams, jo valstybė išaugo į pavojingą kaimyną ir toliau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius. Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių, atėjusių iš Mažosios Lietuvos; bet tas judėjimas buvo labai silpnas ir trumpas.
O juk planuota išrinkti ir apie \n100 Seimo atstovų Vilnijoje, 9 vietos skirtos Mažajai Lietuvai, tačiau rin-\nkimai ten nevyko, nes Lietuva tų teritorijų nekontroliavo.
Tad iš viso išrinkta 112 atstovų, kurie gegužės 15 dieną laikinojoje sostinėje Kaune susirinko į pirmąjį Seimo posėdį. O juk planuota išrinkti ir apie 100 Seimo atstovų Vilnijoje, 9 vietos skirtos Mažajai Lietuvai, tačiau rin- kimai ten nevyko, nes Lietuva tų teritorijų nekontroliavo. Tai rodo, kad turimos teritorijos Lietuva dar nelaikė galutine.
TAUTOS TAPSMAS Lietuva įgyja jūrų uostą – Klaipėdos prisijungimas T autinės valstybės prioritetas – lietuvių tauta, todėl nemažai dėmesio skirta Ryprūsiams, kur daug vietos gyventojų vartojo lietuvių kalbą, ėjo lietuviški laikraščiai, į tą sritį kaž- kada pretendavo Vytautas Didysis. Netekusi Vilniaus, Lietuva atsisuko į Mažąją Lietuvą. Britai tuo tarpu iškėlė idėją, kad Lietuva už prarastą Vil- nių turi gauti Klaipėdą, nors vėliau pasisakė už „laisvojo miesto“ statusą.
Šalia istorinės Lietuvos (buvusios LDK) sampratos vis stiprėjo modernioji, Lietuvos vardą siejanti su lietuvių kal- bos vartojimu. Šia samprata rėmėsi naujosios Lietuvos valstybės – Lie- tuvos Respublikos kūrėjai, siekę prie Lietuvos prijungti Mažąją Lietuvą, bet atsisakę pretenzijų į nelietuviškai kalbančias istorinės Lietuvos žemes. L I E T U V O S I S T O R I J A 16 Modernioji Lietuvos samprata susidūrė su didžiule problema – etninės Lietuvos pietrytinėje dalyje XX a.
Kai 1914 m. \nliepą Vilniuje J. Basanavičius, Stasys Šilingas ir Donatas Malinauskas sura-\nšė vadinamąją Gintarinę deklaraciją, kuri rugpjūčio 4 dieną buvo paskelb-\nta Rusijos Dūmoje (karą laimėjus lietuviai trokšta sujungti abi Lietuvas, \nesančias apie Nemuną – Didžiąją ir Mažąją (Rytų Prūsiją), kad tokia Lie-\ntuva norėtų gauti autonomiją Rusijos tautų šeimoje), rusai nutylėjo.
Amžiaus pabaigoje sorbų kilmės vokiečių politikas, mokslininkas, po-\nliglotas Georgas (liet. Jurgis) Zauerveinas (Georg Sauerwein), kovojęs už \nlietuvių kalbą Rytų Prūsijoje, parašė Mažosios Lietuvos himną, kuriame \nbuvo eilutės: „Lietuviais esame mes gimę / Lietuviais norime ir būt/ Tą \ngarbę gavome užgimę/ Jai ir neturim leist pražūt“ – jis bemat išpopulia-\nrėjo ir Didžiojoje Lietuvoje, tad lietuviai abipus Nemuno giedojo jį jau \ntvirtai tikėdami, kad tikrai nebepražus.