činšas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tą Filipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erdvesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo. Tačiau 1573 metais kovo 26 dieną su kapitula įsigaliojo sutartis.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

O Jurgio brolis, kunigaikštis Mikalojus Kristupas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka, tapo savininku namų, vadintų Filipovo namais, susidedančių iš keleto medinių, moliu aplipdytų, pastatų, užimančių dabartinį Kardinalijos sparną nuo Didžiosios gatvės. Tą Filipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erdvesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

1632 metais sausio 2-ą Akademijos Rektorius Frizijus iš Žemaičių vyskupo Merkelio Geišos Eljaševičiaus, jo mūrinį quondam [kitados] Eljaševičiaus, ad praesens [dabar] Vaito vadinamą, nupirkęs, iš metinio činšo, siekiančio 800 auksinų, pusę to činšo, 400 auksinų, Valerijono bursai moka, kas iki šiol būdavo punktualiai atiduodama Valerijono konvikto gyventojams. Bet Vilniaus mūriniai namai, Valerijono bursai užrašyti vyskupo Valerijono Protasevičiaus, prieš 1670 metus, priešo puolimo metu, kaip ir visas miestas, buvo apiplėšti ir sudeginti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

1632 metais sausio 2-ą Akademijos Rektorius Frizijus iš Žemaičių vyskupo Merkelio Geišos Eljaševičiaus, jo mūrinį quondam [kitados] Eljaševičiaus, ad praesens [dabar] Vaito vadinamą, nupirkęs, iš metinio činšo, siekiančio 800 auksinų, pusę to činšo, 400 auksinų, Valerijono bursai moka, kas iki šiol būdavo punktualiai atiduodama Valerijono konvikto gyventojams. Bet Vilniaus mūriniai namai, Valerijono bursai užrašyti vyskupo Valerijono Protasevičiaus, prieš 1670 metus, priešo puolimo metu, kaip ir visas miestas, buvo apiplėšti ir sudeginti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

144 ## Puslapis 161 Il KNYGA keti činšą, kuris jai iš Lietuvos priklausantis, kadangi šis kraštas karaliaus Vladislovo Jogailos jai atiduotas kaip vestuvinė dovana. Vytautas, gavęs tą iššūkį, sukviečia Lietuvos ir Rusios didikus į tarybą, liepia jiems skaityti laišką ir klausia: ar jie norį būti pavaldūs Lenkijai ir jai mokėti duoklę? Pasigirsta visų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados nemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą pramanaus Vytauto klausimą.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tik po sukilimo konfiskuotose bajorų ir dvasininkų žemėse valstiečių būklė žymiai pagerėjo. Valdžia, norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį, tų dvarų žemę išdalino valstiečiams, tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė). Tuo buvo norima atkreipti valstiečių akis į carą, duodant jiems suprasti, kad tik iš jo tegalima laukti malonių.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tačiau būdami neturtingi, bajorai čia tebebuvo nenutolę nuo liaudies ir tebekalbėjo lietuviškai. Valstiečiai čia taip pat buvo geresnėje būklėje; daugelis jų iki pat rusų valdymo pradžios tebebuvo činšininkai, o ne baudžiauninkai. Todėl jie beveik buvo lygūs su smulkbajoriais.

Šaltinis: Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)

Būtina pažymėti, kad savavaldžių miestų prievolių valstybei visuma buvo kintantis dydis, vienos prievolės išnykdavo, atsirasdavo naujų, deklaruojamų kaip prievolės karo meto poreikiams tenkinti, ilgainiui virstančių nuolatinėmis. Bene seniausiais ir pastoviausias mokestis buvo mokestis už sklypus mieste, vadinamasis činšas. Tiesa, kartais šaltiniuose činšas įvardijamas kitaip, - kaip vartų ar namų mokestis.