Vilnia

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgyvendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Karaliaus pavedimu, kad neofitai įsitvirtintų krikščionių tikėjime, 1469 metais į Vilnių buvo pakviestas bernardinų ordinas, kuriam bažnyčiai ir vienuolynui statytis atiduotas platus slėnis su keletu namų ir pieva, 31 Šis Jachna jau 1435 metais buvo vaitas ir 1492 metais dar ėjo tas pareigas. Jo brolis Mikalojus Laurinavičius ilgai buvo burmistras, o Jachnos sūnus viename 1491 metų dokumente yra vadinamas: Magister Bernardus, Domini Jachno filius [Magistras Bernardas, pono Jachnos sūnus]. 32 Šį įsakymą, išleistą Lietuvos muitininkams Černigove, kaip nežinomą Dubinskiui, įdedame Priede iš miesto aktų. 33 Peremire Korola Kazimira z Opskowem u Wilni meseca dekabra trydcataho dnia, 1440 Indykt 4 [Karaliaus Kazimiero sutartis su Pskovu Vilniuje, 1440 metų gruodžio mėnesio 30 dieną, 4 indiktas]; iš D o g e l i o, MSS. Bibi. Uniw. Wil. Dar žr. Coópanue rocygapcmBeHHbixb rpcLM M om b. 34 Metryki Lit., 6, 900 m. nuo pasaulio sutvėrimo. Be kitų, žr. f oi. 115. Potwerżenie Wojewodie Wilenskomu Olechnu Sudimontowiczu, na plac Zamkowy w Wilni wiecznostiju [Patvirtinimas Vilniaus vaivadai Olechnai Sudimantaičiui sklypo Pilies teritorijoje Vilniuje amžinam naudojimui]. 225 ## Puslapis 242 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS nusidriekęs palei Vilnios upę prie Karališkojo malūno.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vietovė, kurioje dabar dunkso Vilnius, iš Islandijos keliautojų pasakojimų žinoma jau XII amžiuje; XIII amžiui įpusėjus ten būta medinių namų gyvenvietės4. Nors ir patogioje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vieną tokį žygį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

17 ## Puslapis 34 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vilnele, ilgą laiką ji nebuvo jokio svarbaus Lietuvos regiono sostinė, mat kunigaikščiai, arba tos tautos vadai, rengdami puolimus vis gilyn į Rusią, užgrobtose šio krašto žemėse įkurdavo savo valdžios buveines. Bet labai tikėtina, kad nuo seno, iki Gedimino, kai lietuviams dar stigo drąsos būti užkariautojais, toje vietoje, kur dabar stovi Vilnius, ant kalvų, supančių Vilnios srovę, būta medinės tvirtovės6. Čia buvo pirmykštė gyvenvietė, kurios vardas paskui buvo duotas ten išaugusiam miestui, pagaliau nuo tos tvirtovės prie Vilnios palei krantą pažemiais tęsėsi trobelės iki pat Vilijos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Bet labai tikėtina, kad nuo seno, iki Gedimino, kai lietuviams dar stigo drąsos būti užkariautojais, toje vietoje, kur dabar stovi Vilnius, ant kalvų, supančių Vilnios srovę, būta medinės tvirtovės6. Čia buvo pirmykštė gyvenvietė, kurios vardas paskui buvo duotas ten išaugusiam miestui, pagaliau nuo tos tvirtovės prie Vilnios palei krantą pažemiais tęsėsi trobelės iki pat Vilijos. Ties ta puikiąja upe, laikantis senų tradicijų, kronikininkų perduotų, slėnyje, kur nuo senovės augo ąžuolai, kur dabar stovi katedra, iki krikščioniškojo tikėjimo įvedimo ir visą epochą gal iki Gedimino, degė amžinoji ugnis, vadinta Gabija, - dievaičio Perkūno garbei.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Suteikdamas prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems pranciškonams ir dominikonams, prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolynus ir bažnyčias, o kad krašte plistų amatai, leido naujai įkurtame mieste apsigyventi gausiems atėjūnams iš Vokietijos ir Lenkijos 9 Manome, kad Pilies kalnas senų senovėje buvo gerokai mažesnė kalva, užbaigianti virtinę kalnų, juosiančių Vilnelės vorupę, kuri seniau toje minėtosios kalvos pusėje įtekėjo į Viliją. Gediminas, statydindamas pilį karo belaisvių iš Rusios rankomis, iškasęs Vilnelei kitą vagą, kurią dabar matome, ten išraustomis žemėmis paaukštino paskuoją pilies kalvą ir gal ją iš karto visai vandeniu užtvindė, juk anuomet visas lietuvių pilis buvo stengiamasi apsupti vandeniu. Iki šiol Palenkėję tarp vietinių žmonių sklinda padavimas, esą senovės laikais iš ten eidavę į Vilnių kalnų kasti.