Ypatingai Vytautas puolė ir naikino išėjusius maisto ir pašaro ieškotis Ordino kariuomenės būrius. Vienok kartą išėjusiems pasiplėšti kryžiuočiams teko laimėti vieną iš didesnių mūšių prie Rudaminos: pasisekė paimti nelaisvėn lietuvių kariuomenės. Po to laimėjimo jie atgavo ūpą.
Tuo 22 W igand apud Voigt, V, 179. Lindenblatt Jahrbücher etc. p. 29, nurodo, kad tąkart ordino riteriai prie Vilniaus ir Lietuvos krašte užsibuvo 13 savaičių: Item in desin Jare zvoren die herren von der Wille (Vilnius) unde in dem landė XIII Wochen. 23 Y ° i g t, V, 266. Nė vienas lenkų ir lietuvių metraštininkas apie tuos du kryžiuočių žygius į Lietuvą nieko nežino, netgi Dlugošas. 24 Kojalowicz, Pars I, p. 351. S t ryjków s k i, p. 459. Miechowita Lib. IV, p. 290, - pasakoja apie šią Gotfrido Lindeno Vilniaus apgultį kaip ir vokiečių kronikininkai, bet apsirinka, nurodydami ją buvus metais vėliau ir praleisdami kai kurias aplinkybes. 31 ## Puslapis 48 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS laiku, skubėdami į pagalbą, septyni šimtų lietuvių raitelių artėjo prie Vilniaus iš pietų pusės. Susirėmė su jais vokiečiai ties Rudamina, pusantros mylios atstumu nuo miesto; ir šis mūšis, ir Vilniaus pilių atsilaikymas, pastūmėjo kryžiuočius leistis į derybas su Algirdu ir Kęstučiu, kurie pirmieji pareiškė tokį norą25.
Vytautas, nemažomis pajėgomis vedinas, pasitiko juos ties Rudamina, bet, upės ir daubos nuo priešo skiriamas, per tirštą rūką neįžiūri kryžiuočių viseto ir, pamanęs, kad susiduria jau su pačiu magistru ir visa kariauna, skubiai atsitraukia. Atsitraukdamas Vytautas prarado nemaža saviškių, tarp jų Alšėnų kunigaikštį Joną, kuris buvo paimtas į nelaisvę; neteko ir keturių kariuomenės ženklų53.
Bemaž tuo metu Vilniuje gerokai 25 V o i g t, V, 274, pasakodamas pagal Vygandą, kad susirėmimas vykęs prie didelio Rudminne kaimo (das grosse dorf), mano, kad tai turėtų būti dabartinis Parudaminys, esantis nuo Vilniaus į pietvakarius. Betgi yra ir Rudamina, miestelis, arba bažnytkaimis, pietryčiuose, už pusantros mylios nuo miesto. 26 Kazimiero IV, kai jis buvo dar Lietuvos didysis kunigaikštis, privilegijoje, 1440 metais duotoje Romos katalikų ir stačiatikių tikėjimo Vilniaus miestiečiams, kuriems leidžiama laisvai prekiauti nemokant muito mokesčio visoje Lietuvos valstybėje, pasakyta, kad tai yra senos laisvės, senolio Algirdo ir jo įpėdinių suteiktos Vilniui, atnaujinimas.
Vytautas, nemažomis pajėgomis vedinas, pasitiko juos ties Rudamina, bet, upės ir daubos nuo priešo skiriamas, per tirštą rūką neįžiūri kryžiuočių viseto ir, pamanęs, kad susiduria jau su pačiu magistru ir visa kariauna, skubiai atsitraukia. Atsitraukdamas Vytautas prarado nemaža saviškių, tarp jų Alšėnų kunigaikštį Joną, kuris buvo paimtas į nelaisvę; neteko ir keturių kariuomenės ženklų53.
Rudaminos bažnyčią atidavė kolegijai ir davė kitus nurodymus vienuolių jėzuitų bažnyčios ir nuolatinio vikaro bažnyčios aptarnavimo atžvilgiu, visa kita pavedė vyskupui. Jaugi 1571 metų birželio 1 dieną Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, deramu išlaikymu aprūpindamas vikarą ir jo adjutorius, skyrė arkipresbiterio nuo seno laikytas valdas: Helanokempis (Elniakampius), Putviškes, Pukančius ir Rudaminą su bažnytėle, ten pat pastatyta, ir viską patvarkė pagal aukščiau minėtą karaliaus privilegiją.
Rudaminos bažnyčią atidavė kolegijai ir davė kitus nurodymus vienuolių jėzuitų bažnyčios ir nuolatinio vikaro bažnyčios aptarnavimo atžvilgiu, visa kita pavedė vyskupui. Jaugi 1571 metų birželio 1 dieną Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, deramu išlaikymu aprūpindamas vikarą ir jo adjutorius, skyrė arkipresbiterio nuo seno laikytas valdas: Helanokempis (Elniakampius), Putviškes, Pukančius ir Rudaminą su bažnytėle, ten pat pastatyta, ir viską patvarkė pagal aukščiau minėtą karaliaus privilegiją.