Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
9 teiginiai10 įrašų2 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Pripetė (rus. Припять, bltr. Прыпяць, ukr. Прип’ять, lenk. Prypeć) – upė Rytų Europoje, Dniepro dešinysis intakas. Prasideda šiaurės vakarų Ukrainoje, keli kilometrai nuo Lenkijos sienos. Teka į rytus Polesės žemuma Ukrainos (Volynės ir Rovno sr.) ir Baltarusijos (Bresto ir Gomelio sr.) teritorijomis. Nuo Mozyriaus suka į pietryčius ir grįžta į Ukrainą (Kijevo sr.). Įteka į Dnieprą (Kijevo tvenkinį) ties Černobyliu.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Pripetė yra upė, aprašomuose šaltiniuose siejama su Dnepro slėniu ir Baltijos bei Juodosios jūros vandens keliais. Teodoras Narbutas teigia, kad ties įtekėjimu į Padneprės slėnį ji kadaise tekėjo maždaug varsto atstumu lygiagrečiai su kairiąja Dnepro vaga ir sudarė senąją dešiniąją jo vagą. Tame pačiame pasakojime Pripetė apibūdinama kaip senovinė vakarinė Dnepro šaka, kurios baseinas jungėsi su Nemuno sistema. Narbutas taip pat spėja, kad Pripetė galėjo būti senovės geografijoje minima Pantikapo upė, jungianti Baltijos ir Juodosios jūros baseinus. Jos regioninė reikšmė atsiskleidžia ir per kanalą, jungusį Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu: šis vandens kelias sudarė susisiekimą tarp Dniepro ir Vyslos.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Fiziniai bruožai |
|
| |
| AplinkaŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
Karaliaus lėšomis iškastas kanalas, jungęs Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu, sudarė kelią Dniepru ir Vysla.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Jį iškasė savo lėšomis hetmonas Oginskis (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu). Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas, kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias, būtent Dniepras—Vysla.
Teodoras Narbutas aiškina, kad Pripetė Padneprės slėnyje kadaise tekėjo lygiagrečiai Dneprui ir sudarė jo dešiniąją vagą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tų įdubų juostos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pagrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, tekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba kairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dėslios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantėje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai ežerėliai1. Pagaliau Pripetė ten, kur ji dabar įteka į Padneprės slėnį, plaukė maždaug varsto atstumu savo slėniu lygiagrečiai su kairiąja Dnepro vaga ir sudarė jo dešiniąją, senų geografų vadinamą Borysthenis occidentale latus vagą, kuri įsiliejo priešais Desnos žiotis į kairiąją šaką ar kiek žemiau ir sudarė pagrindinę Dnepro vagą, žemiau Kijevo virstančią didele upe — tikruoju senovės Boristeniu.
Teodoras Narbutas Pantikapą tapatina su Pripete, jungiančia Baltijos ir Juodosios jūros vandens baseinus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Pantikapas, o tai panašiausia į tikrovę, yra šiandienė Pripetė, jungianti Baltijos ir Juodosios jūros vandens baseinus. Šiuo vardu Skitijos geografijoje galėjo būti vadinama ne viena upė ir vietovė, nes žinoma, kad šiandien Kerčės tvirtovė stovi ant Pantikapėjos miesto griuvėsių1. Taip pat nėra pagrindo neigti, kad šiandien Arklių Vandenimis vadinama upė buvo kitados graikų vadinta Pantikapu.
Pripetė tekste apibūdinama kaip senovinė vakarinė Dnepro šaka, kurios baseinas jungėsi su Nemuno sistema.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
atėjo į kairįjį krantą Pripetės, senovėje laikytos vakarine Dnepro šaka1, Pentikapo upe, kurios vandens baseinas jungėsi su Nemuno sistema
Nors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau daugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau Sklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti palei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, de šiniojoje driekiasi už Borisovo.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tokių kalvų kartais randama išsibarsčiusių laukuose, netgi sausose pievose po dvi, kelias, o kai kur jų esti labai daug netvarkingai išmėtytų įvairiomis kryptimis ir įvairaus dydžio: daugiausia vidutinių, mažiau mažų, o didelių nedaug, daugiausia stūkso atskirai, nuošaliau nuo kitų ar poromis. Paprastai jos būva netoli gyvenviečių arba joms tinkamose vietose. Nors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau daugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau Sklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti palei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, dešiniojoje driekiasi už Borisovo apskrities net iki tikrosios Lietuvos.
Narbutas nurodo, kad Dnepro vidurupyje pilkapių ypač daug nuo Sklovo aukštupio iki Pripetės žiočių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Paprastai jos būva netoli gyvenviečių arba joms tinkamose vietose. Nors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau daugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau Sklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti palei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, dešiniojoje driekiasi už Borisovo apskrities net iki tikrosios Lietuvos. Daugiausia pilkapių aptinkama Drutės ir Beržūnos upių žemupio uždarame plote, o kairiojoje Dnepro pakrantėje nuo Mogiliovo Sašos upės link ir netoli jos žiočių.
Kaidanas Pripetės žiotyse įrengė karo stovyklą ir išsiuntė būrius niokoti krašto.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Valdingai pasikeliais nuvesti iki sienos. Kaidanas, pasiuntiniams per ilgai užsibuvus, įtarė, jog nesumani pasiuntinybė apgaudinėjama atidėliojant reikalą ir persikėlė per Dneprą, norėdamas savo siekius paremti ginklu ir jėga priversti paklusti jo valdžiai. Pripetės žiotyse įrengęs karo stovyklą, jis išsiuntė galybę būrių krašto niokoti.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 6 | 7 |
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 1 | 1 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 1 | 2 |