Polesė

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Senojoje Turovo — Pinsko kunigaikštijoje, arba Polesėje sėdėjo Algirdo brolio Narimanto sūnus. O Podolėje įsigyveno kito Gediminaičio — Karijoto vaikai. Netoliese nuo ten, būtent, Zaslavlyje (tarp Volinijos ir Podolės) valdė Jaunučio sūnus. Po kietų kovų su Lenkija, Volinijoje (Lucke) išsilaikė senas Gediminaitis Liubartas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tačiau jotvingiai paniekino nelaisvę ir leidosi visi iškapojami. 136 Nuo tada Polesės kraštas, virtęs plačiomis ¡kapinėmis ir nykia dykra, iš tikrųjų nekėlė jokios ¡baimės savo kaimynams. Jis buvo apgyvendinamas lėtai ir labai nežymiai, nes ir šimtui metų praėjus, kryžiuočių istorijos rašė, kad buvo labai mažai gyvenamas.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Per tai buvo įsigyta nemaža dalis valdų, mat kunigaikštis Konradas savo donacijas pasiliko sau, magistrą su kai kuriais riteriais perkeldindamas j Polesę, kur įkurdino juos senoviniame Drohičino mieste

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Boleslovas Gėdingasis 1264 metais, surinkęs bajorus iš visos Lenkijos, ryžosi ¡galutinai išsivaduoti iš tų grobikų kaimynų. Jis su didžiule kariuomene prie Zavichosto persikėlė per Vyslą įr įsiveržė į patį Polesės vidurį, kažkur tarp Bugo ir Narevo suspaudęs jotvingius, birželio 23 dieną visiškai juos sutriuškino

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Polesės žemės pavadinimo nereikia kildinti iš poleksėnais vadinamos tautos, nes ji pati gavo krašto, kuriame gyveno, vardą. Šio pavadinimo šaltinis yra miškas (las), miškinga, pamiškėse, už miškų esanti žemė.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Jis, remdamasis Herodoto ir Ktesijaus, o ypač pirmojo, kuris paliko budinu šalies aprašymą, duomenimis, daro išvadą, jog lai turėjusi būti dabartinė Polesė.