Poleksiją, lietuviams priklausiusį kraštą, nusiaubė Mazovijos ir Kujavijos kariai. Goštautui išvykus į Tikociną Palenkėje, arba Poleksijoje, Vilniuje minia nužudė krikščionių tikėjimo skelbėjus. 1383 m. Jogaila nukreipė jėgas prieš Jonušą, Mazovijos kunigaikštį, norėdamas išvyti jį iš Poleksijos.
Lietuvių kariaunos, pakviestos iš sodybų, nesutikdamos pasipriešinimo, niokojo Liublino kraštą, nes bajorija, valdovo sutriuškinta prie Bogucino, arba iš tiesų negalėjo priešintis, arba dėjosi negalinti, norėdama savo nuostoliais sukelti dar didesnę valdovo neapykantą. Tačiau ir lietuviai, sulaužę sutartį, gavo tinkamą atlygį už šią piktadarybę: apie tą patį laiką Poleksija, jiems priklausąs kraštas, buvo nusiaubta karių iš Mazovijos ir Kujavijos. Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žygių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pajuto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lietuvių ir žemaičių būriai.
Mat Goštautas buvo laŠ v e n to P ra n cišk a u s bai įtakingas ir galingas Lieo id in o b ro lia i n u kan tuvoje: kai Algirdas kur išk in a m i V iln iu je vykdavo, jis valdydavo valstybę. Kol jis pats gyveno Vilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs, tačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palenkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukurstyta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš septynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikštę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti, tuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes Kristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septynių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės vadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo stataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vilnią.
Todėl neilgai jis dangstė veidą atšiaurumo kauke: netrukus, pažadėjęs pagalbą, paskyrė Vytautui būstą Marienburge, ypač paakintas to, kad iš Žemaitijos bei tų Lietuvos žemių, kurios priklausė Kęstučiui, 1383 m e ta i traukė pas Vytautą žymūs bajorai ir, aukodami savo turtus, baudėsi sukurstyti karą prieš Jogailą. Tuo tarpu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus nesantarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėdamas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos kunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdovų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių. Iš pradžių nuvedė kariuomenę prie Drohičino; sutikęs čia stiprų pasipriešinimą, ėmė veržliais antJo g a ila atsiim a iš puoliais kamuoti gynėjus, M a z o v ijo s P o lek siją ypač po to, kai Sašinas, kunigaikščio rūmų maršalas, prasiskynė kelią per užpuolėjų eiles ir su šimtine raitelių, ginkluotų ietimis bei arbaletais, prasiveržė į pilį.
Praėjus kelioms dienoms, pasidavė Suražas, vėliau po staigaus antpuolio 275 ## Puslapis 274 užėmė Melniką. Kamenecą atėmė iš priešo po astuonių apsiausties dienų. Sėkmingai atgavus Poleksiją, kur kas didesni rūpesčiai paragino skubėti į tėvynę.