Jų dau gybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pa grindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadinto je Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės pa tiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikal bėjo.
]* Šitas, nepalankus lietuvių atžvilgiu palyginimas su totoriais gal persūdytas, tačiau negalima būtų nuginčyti, kad totoriai, Vytauto Lietuvoje įkurdinti, net iki mūsų laikų garsūs nepriekaištinga dora, narsa ir prieraišumu savo naujai tėvynei. Jų daugybę su visomis šeimomis į šiuos kraštus turėjo būti atkėlęs šaunus pergalingas karys Vytautas; be jų pagrindinės gyvenvietės prie Vokės upės, be tų, kurie įsikūrė mieste ir kurie apsigyveno vietovėje, vadintoje Nemėžiu, per mylią nuo Vilniaus į rytus, daug jų įsikūrė pavietuose: Lydos, Ašmenos ir Naugarduko ir iš tiesų nėra valdos, ypač pasakytina tai apie Vilniaus, Trakų ir Naugarduko pavietus, kur iki šiolei nebūtų išlikę totorių buveinių pėdsakų pavadinimuose: Totoriškės, Totorių kapinės ir 1.
), sužadėtoji didžioji kunigaikštytė Elena, kitų metų sausį išvažiavusi iš Maskvos, į Vilnių atvyko vasarį, lydima bojarinų: kunigaikščio Simono Rapolovskio, Mykolo Rusalkos ir Prokopo Zinovjevičiaus, jų žmonų bei daugybės kitų dvariškių, kambarinių, arklininkų ir bojarinų vaikų. Ją sutiko pats Aleksandras per pusę mylios nuo miesto, kelyje į Nemėžį, ir ten, apsupti dvaro bei tarybos ponų, sustoję ant žydros, auksu siuvinėtos gelumbės patiesalo, padavė vienas kitam rankas ir pirmąkart pasikalbėjo. Tada Aleksandras šalia prašmatniose rogėse sėdinčios Elenos jojo raitas iki miesto, kur sužadėtinė, išklausiusi mišias graikų apeigų cerkvėje, buvo iškilmingai nuvesta į Šv.