Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
5 teiginiai6 įrašai9 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Kolainiai – kaimas Kelmės rajono savivaldybėje, 5 km į pietvakarius nuo Užvenčio, prie kelio 223 Užventis–Varniai , Ventos aukštupyje, gražioje kalvotoje vietovėje. Seniūnaitijos centras. Stovi Kolainių Švč. Mergelės Marijos, Karmelio kalno karalienės bažnyčia (atstatyta, pašventinta 1997 m.), Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvė (įrengta 1940 m.), veikia Kolainių pagrindinė mokykla, medicinos punktas, biblioteka.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Kolainių mokykla buvo uždaryta kartu su Kalvarijos ir Padubysio mokyklomis. Apie balandžio vidurį Prūsijos magistras Meinhardas apgulė Kolainius, Lietuvos pilį prie Nemuno pakrantės arčiausiai Prūsijos. Kojelavičiaus pasakojime, iš baimės išsibėgiojus gynėjams, Kolainių pilis buvo užimta ir sudeginta, o septyni šimtai žmonių išvaryti į vergiją.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Aplinka |
|
|
|
| Fiziniai bruožai |
|
|
|
| Infrastruktūra |
|
|
Patikrinti teiginiai
Kolainių mokykla buvo uždaryta kartu su Kalvarijos ir Padubysio mokyklomis.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Visa tai buvo daroma rusiškajam gaivalui sustiprinti. Nebuvo aplenktos nė mokyklos: Kalvarijos, Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždarytos, o Kražių mokykla perkelta į Kauną. Uždarytų mokyklų vietoje veltui buvo bandomos kurti rusiškos mokyklos: jos neturėdavo mokinių.
Apie balandžio vidurį Prūsijos magistras Meinhardas apgulė Kolainius, Lietuvos pilį prie Nemuno pakrantės arčiausiai Prūsijos.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Už žalą, padarytą per šį niokojamą išpuolį Sembai, lietuviams buvo atsilyginta kitais ir dar kokios ypatingos progos pasiplėšti, ir vieni, ir kiti visą laiką rengė karo žygius; ir vieni, ir kiti, tuo būdu kariaudami, smogė nemažai stiprių smūgių. Pirmiausia ėmėsi kariauti Meinhardas, Prūsijos magistras, apie balandžio vidurį apgulęs Kolainius, arčiausiai Prūsijos Nemuno pakrantėje esančią Lietuvos pilį. Penki šimtai riterių buvo išsiųsta iš stovyklos aplinkinių kaimų niokoti, o du tūkstančiai pėstininkų atkakliai puolė apsuptą pilį.
Kojelavičiaus pasakojime, iš baimės išsibėgiojus gynėjams, Kolainių pilis buvo užimta ir sudeginta, o septyni šimtai žmonių išvaryti į vergiją.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Iš baimės išsibėgiojus gynėjams, buvo užimta ir sudeginta Kolainių pilis, vėliau, nuniokojus kaimus, be kito grobio, išsivaryta į vergiją septyni šimtai žmonių. Šią vietą kryžiuočiai nuolatos puldinėjo, todėl, norėdamas apsisaugoti nuo jų staigių antpuolių, Vytenis pavasario pradžioje liepė sustiprinti įtvirtinimus. Bertoldas negalėjo leisti, kad iš jo atimamas toks patogus kelias, todėl, su kariuomene užpuolęs darbininkus, jis stengėsi išardyti visus įrenginius; kadangi lietuviai, iš anksto tikėdamiesi šitokių veiksmų, laikė netoliese paslėptus karių būrius, tykančius progos pulti, antpuolis lengvai buvo atremtas.
Prūsijos magistras Meinhardas pradėjo apsupti Kolainių tvirtovę, vieną iš artimiausių Šalavijai, dešiniajame Nemuno krante.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Tikriausiai visa tai, ką rašėme, gerai žinojo Prūsijos magistras Meinhardas, kadangi pradėjo nuo apsupties Kolainių tvirtovės, vienos iš artimiausių Šalavijai, dešiniajame Nemuno krante.
1290 m. Kolainių pilį puolė Meinhardas su 500 raitelių ir 2000 pėstininkų.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
1290 viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23), brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį529 su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 2 | 3 |
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 1 | 1 |
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 1 | 1 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4 | — | 1 | 1 |