Livonijos ir Prūsų kryžiuočiai Pabaltijo žemių okupacijos eigoje pirmą kartą 1259 m. prie Mituvos ir Imsrės žiočių į Nemuną (Karšuvos srityje) statėsi bendrą pilį Georgenburgą — Jurbarką.
Vokiečiai siekė išsaugoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą (Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipėdoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris galiausiai baigėsi mūšiu prie Durbės. Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.
Paprastai pėstininkai naudodavo dvirankius artimosios kovos ginklus (kovos kirvius, ietis) ar šaunamuosius (lankus, arbaletus) tarp šių dviejų pilių. Iš Dobės (šiaurėje), Klaipėdos (vakaruose) ir Georgenburgo (pietuose) Ordinas bandė spausti vakarines lietuvių žemes. Vokiečiai siekė išsaugoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą (Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipėdoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris galiausiai baigėsi mūšiu prie Durbės.
Vokiečiai siekė išsaugoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą (Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipėdoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris galiausiai baigėsi mūšiu prie Durbės.
Vokiečiai siekė išsaugoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą (Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipėdoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris galiausiai baigėsi mūšiu prie Durbės. Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.
Ordinui toliau rūpėjo per nadruvių, sūduvių ir skalvių plotus rasti kelią į šiaurę, t. y. į pietų Žemaičius. Livonijos ir Prūsų kryžiuočiai Pabaltijo žemių okupacijos eigoje pirmą kartą 1259 m. prie Mituvos ir Imsrės žiočių į Nemuną (Karšuvos srityje) statėsi bendrą pilį Georgenburgą — Jurbarką. Vis labiau artėdamos viena prie kitos, abi ordino šakos sudėjo lėšas ir drauge atliko Georgenburgo statymo darbus^150.