Druja

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Šios Sapiegų kariuomenės dalies gynyba neleido respublikonams organizuoti besitraukiančių Sapiegų giminės senjorų persekiojimą. Etmonas, iždininkas ir maršalas vakare pasiekė Vilnių, iš visų savo rūmų suvežė svarbiausias vertybes į dominikonų vienuolyną, kuriame ir pernakvojo, o ryte, paskleidę gandą, kad vyksta į Drują bei Bychovo tvirtovę, iš tikrųjų suskubo trauktis į Kuršą - į Bauskę ir Mintaują. Juos persekiojęs respublikonų kariuomenės dalinys įžengė į Vilnių Sapiegoms jau išvykus iš miesto.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Miesto archyve: Žygimanto Senojo privilegija, datuota Rūdninkuose, 1534 metų liepos 4 dieną, ir kita, išsamesnė, išleista Vilniuje, 1535 metų liepos 17 dieną, su karaliaus parašu. Iš tos versmės ištekantis upelis vadinosi Druja, nes yra miesto archyve karaliaus Žygimanto Augusto laiškas, rašytas rusų kalba iš Liublino, datuotas 1538 metų rugsėjo 1 dieną, su Lietuvos antspaudu ir raštininko Ostafiejaus [Eustachijaus] parašu, įspėjantis ponią Kiščiną, Vitebsko vaivadienę, kad nestabdytų vandens, vamzdžiais nuvesto į miestą, iš Drujos upės Paplaujoje, tekančios netoli Ziupronių kelio, nes tam yra karaliaus leidimas, kurį ji privalanti gerbti. Toji Kiščina valdė Markučius ir ant kalno prie Vilnelės turėjo didelius kaimo stiliaus namus, - prie kelio, išeinančio iš daubos ir vedančio iš dabartinio Markučių dvaro į namelį, vadintą Jeruzalimu, Paplaujoje.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Miesto archyve: Žygimanto Senojo privilegija, datuota Rūdninkuose, 1534 metų liepos 4 dieną, ir kita, išsamesnė, išleista Vilniuje, 1535 metų liepos 17 dieną, su karaliaus parašu. Iš tos versmės ištekantis upelis vadinosi Druja, nes yra miesto archyve karaliaus Žygimanto Augusto laiškas, rašytas rusų kalba iš Liublino, datuotas 1538 metų rugsėjo 1 dieną, su Lietuvos antspaudu ir raštininko Ostafiejaus [Eustachijaus] parašu, įspėjantis ponią Kiščiną, Vitebsko vaivadienę, kad nestabdytų vandens, vamzdžiais nuvesto į miestą, iš Drujos upės Paplaujoje, tekančios netoli Ziupronių kelio, nes tam yra karaliaus leidimas, kurį ji privalanti gerbti. Toji Kiščina valdė Markučius ir ant kalno prie Vilnelės turėjo didelius kaimo stiliaus namus, - prie kelio, išeinančio iš daubos ir vedančio iš dabartinio Markučių dvaro į namelį, vadintą Jeruzalimu, Paplaujoje.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Šios Sapiegų kariuomenės dalies gynyba neleido respublikonams organizuoti besitraukiančių Sapiegų giminės senjorų persekiojimą. Etmonas, iždininkas ir maršalas vakare pasiekė Vilnių, iš visų savo rūmų suvežė svarbiausias vertybes į dominikonų vienuolyną, kuriame ir pernakvojo, o ryte, paskleidę gandą, kad vyksta į Drują bei Bychovo tvirtovę, iš tikrųjų suskubo trauktis į Kuršą - į Bauskę ir Mintaują. Juos persekiojęs respublikonų kariuomenės dalinys įžengė į Vilnių Sapiegoms jau išvykus iš miesto.

Šaltinis: Lenkai Lietuvoje Dr. J. Basanavičius

„T oks A dm inistratoriaus — tuom et kandidato į vyskupus — pasielgim as ir atsakym as didżiai pażeidē mus, kaip stabu ištiko, o man, tada dar jaunam kunigui, visai nepratusiam ir niekuo neprasikaltusiam , ypač į galvą giliai įsidējo. Tas atsitikimas buvo didżiausia prieżastis, todēl paskutiniu laiku aš, b a l t r u s i š k ų j ų p a r a p i j ų kunigas, pirm a Drujos vikarijus, paskui Graużiškių klebonas, patapau nebetikusiu silpnu żmogum, kaip jus sakytum ēte, tai yra l i t v o m a n u , nors aš nustojau buvęs l i e t u v i š k ų j ų p a r a p i j ų kunigu. „T oliaus, nēr ko stebētis, juog kartais jauniej ie vikarijai ne visai gerai elgiasi: juos dażnai ištvirkina ir sugadina, matytis, seniai klebonai, kurie yra visoko pertekę, turtingi, gudrųs, veidm ainiai, kai-kurie turi šeimyną [pačią, vaikus*] ir k u nigų dekanų rupesčiu apdovanoti medaliais ir orderiais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Pavyzdžiui, dievų Kabirų (su pomirtiniu pasauliu susijusios paslaptingosios dievų trijulės) lietuvių panteone T. Narbutas ieško pastebėjęs, kad mitai apie juos yra žinomi daugeliui pasaulio tautų. O kad ir lietuviai tuos dievus turėję, rodančios Drujos apylinkėje rastos trys tarpusavy sujungtos žal- 30 varinės statulėlės; buvęs net lietuviškas užrašas Triopa, patvirtinantis, kad tai panaši lietuviška minėtų dievų trijulė

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

1811 metais Drujos apylinkėse nusausinto ežero dugne rastos trys žalvarinės statulėlės: jos buvo apie 18 colių aukščio, įskaitant pagrindą - 2 colių storumo trikampę žalvarinę lentą.