Jį mena xvi a. istorinė tradicija (Lietuvos metraščiai,. M. Strijkovskis (XVI a. antrojoje pusėje) papildė, kad mūšyje vykstant atkakliai kovai, Gediminas su dalimi karių smogė rusams iš šono, jų rikiuotę pralaužė ir priešą sumušė, priešas buvo priverstas bėgti.
Strijkovskis, 1.465, o juo sekdamas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, plačiai aprašo, kokių gudrybių tąkart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vilnių. Trejetą šimtų narsių ir ištikimų jam riterių iš Žemaitijos išsiuntė pirm, kad persirengę, tarsi nauji atvykėliai pirkliai, prasigavę į miestą issiskirstytų po įvairias smukles; po t° keletą šimtų vežimų, kailių ir šieno prikrautų, su šešiais šimtais ginkluotų vyrų, tuose vežimuose paslėptų, įvairiais keliais į ten buvo įvežti. Šitą įvvkdes, pats vedinas tūkstančiu rinktinių raitelių ūmai atpuolė iš Trakų į Vilnių ir, stojęs kartu su paslėptais mieste kariais, apsupęs Žemutinę pilį, sučiupo patį Jogailą su motina ir seserimi Marija bei jos vyru.
Jogailai pristigo pajėgų gintis taip staiga užkluptam, tad miestas ir pilys bemat buvo Kęstučio užimtos, turtai ir žirgai paimti, o pats Jogaila su motina uždaryti į kalėjimą31. locke. Tačiau miestiečių išvytas, nuvykęs pas magistrą sulaukė paramos, su pastaruoju 1381 metais išlaikė apsupęs Polocką 12 savaičių, bet ir sunki pilies apgultis, ir netikėti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos Kęstučiui atiteko kunigaikščio sostas, privertė Livonijos magistrą nutraukti apgultį, o Skirgailą grįžti į Vilnių. Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Algirdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sūnumi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvotas.
Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika 34 Strijkovskis prie nukautų tos apsupties metu priskiria Narimantą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasimanytą pasakojimą: „Narimantas, Pinsko kunigaikštis, Jogailos tikras brolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis su Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į pagalbą nuo vienų prie kitų, buvo kažkokio vokiečio riterio, ne prasčioko, iš Vytauto pusės, iškviestas stoti vienas prieš vieną, o kai abu iš mūšio lauko atjoję į pievą narsiai sukryžiavo ietis, ir pats Narimantas, nuo žirgo nublokštas, buvo sučiuptas ir atvestas pas Vytautą, pastarasis aną be gailesčio įsakė už kojų ant vinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp vokiečių patrankų ir šaudyklių, o patį mirtinai iš lanko paleista strėle pervėrė, pamindamas deramas pusbroliui, riteriui kunigaikščiui, priedermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. leid.
Jogailai pristigo pajėgų gintis taip staiga užkluptam, tad miestas ir pilys bemat buvo Kęstučio užimtos, turtai ir žirgai paimti, o pats Jogaila su motina uždaryti į kalėjimą31. locke. Tačiau miestiečių išvytas, nuvykęs pas magistrą sulaukė paramos, su pastaruoju 1381 metais išlaikė apsupęs Polocką 12 savaičių, bet ir sunki pilies apgultis, ir netikėti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos Kęstučiui atiteko kunigaikščio sostas, privertė Livonijos magistrą nutraukti apgultį, o Skirgailą grįžti į Vilnių. Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Algirdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sūnumi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvotas.
Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika 34 Strijkovskis prie nukautų tos apsupties metu priskiria Narimantą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasimanytą pasakojimą: „Narimantas, Pinsko kunigaikštis, Jogailos tikras brolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis su Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į pagalbą nuo vienų prie kitų, buvo kažkokio vokiečio riterio, ne prasčioko, iš Vytauto pusės, iškviestas stoti vienas prieš vieną, o kai abu iš mūšio lauko atjoję į pievą narsiai sukryžiavo ietis, ir pats Narimantas, nuo žirgo nublokštas, buvo sučiuptas ir atvestas pas Vytautą, pastarasis aną be gailesčio įsakė už kojų ant vinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp vokiečių patrankų ir šaudyklių, o patį mirtinai iš lanko paleista strėle pervėrė, pamindamas deramas pusbroliui, riteriui kunigaikščiui, priedermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. leid.
24 Kojalowicz, Pars I, p. 351. S t ryjków s k i, p. 459. Miechowita Lib. IV, p. 290, - pasakoja apie šią Gotfrido Lindeno Vilniaus apgultį kaip ir vokiečių kronikininkai, bet apsirinka, nurodydami ją buvus metais vėliau ir praleisdami kai kurias aplinkybes.
