M. Strijkovskio kronika

PDF 47

24 Kojalowicz, Pars I, p. 351. S t ryjków s k i, p. 459. Miechowita Lib. IV, p. 290, - pasakoja apie šią Gotfrido Lindeno Vilniaus apgultį kaip ir vokiečių kronikininkai, bet apsirinka, nurodydami ją buvus metais vėliau ir praleisdami kai kurias aplinkybes.

PDF 51

Strijkovskis, 1.465, o juo sekdamas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, plačiai aprašo, kokių gudrybių tąkart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vilnių. Trejetą šimtų narsių ir ištikimų jam riterių iš Žemaitijos išsiuntė pirm, kad persirengę, tarsi nauji atvykėliai pirkliai, prasigavę į miestą issiskirstytų po įvairias smukles; po t° keletą šimtų vežimų, kailių ir šieno prikrautų, su šešiais šimtais ginkluotų vyrų, tuose vežimuose paslėptų, įvairiais keliais į ten buvo įvežti. Šitą įvvkdes, pats vedinas tūkstančiu rinktinių raitelių ūmai atpuolė iš Trakų į Vilnių ir, stojęs kartu su paslėptais mieste kariais, apsupęs Žemutinę pilį, sučiupo patį Jogailą su motina ir seserimi Marija bei jos vyru.

PDF 51

Jogailai pristigo pajėgų gintis taip staiga užkluptam, tad miestas ir pilys bemat buvo Kęstučio užimtos, turtai ir žirgai paimti, o pats Jogaila su motina uždaryti į kalėjimą31. locke. Tačiau miestiečių išvytas, nuvykęs pas magistrą sulaukė paramos, su pastaruoju 1381 metais išlaikė apsupęs Polocką 12 savaičių, bet ir sunki pilies apgultis, ir netikėti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos Kęstučiui atiteko kunigaikščio sostas, privertė Livonijos magistrą nutraukti apgultį, o Skirgailą grįžti į Vilnių. Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Algirdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sūnumi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvotas.

PDF 65

I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų.

PDF 65

Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis.

PDF 137

Stryjkowski,ed. Królewiec, 1.487 tą susirėmimą ir mūšį prie Vižūnų laiko vienu ir tuo pačiu, kas prieštarauja tiesai. Taip pat nurodo, kad prie Vilniaus kritę kunigaikščiai Jaunučio sūnus Simonas, Glebas Sviatoslavovičius Smolenskiškis ir Glebas Konstantinovičius Čartoriskis, kuo taip pat negalima būtų tvirtai tikėti, nes po penkerių metų, 1395 metais, vienas jų, būtent Smolensko kunigaikštis Glebas Sviatoslayovičius, vyriausiasis Sviatoslavo sūnų, 1 2 1

PDF 143

Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika 34 Strijkovskis prie nukautų tos apsupties metu priskiria Narimantą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasimanytą pasakojimą: „Narimantas, Pinsko kunigaikštis, Jogailos tikras brolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis su Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į pagalbą nuo vienų prie kitų, buvo kažkokio vokiečio riterio, ne prasčioko, iš Vytauto pusės, iškviestas stoti vienas prieš vieną, o kai abu iš mūšio lauko atjoję į pievą narsiai sukryžiavo ietis, ir pats Narimantas, nuo žirgo nublokštas, buvo sučiuptas ir atvestas pas Vytautą, pastarasis aną be gailesčio įsakė už kojų ant vinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp vokiečių patrankų ir šaudyklių, o patį mirtinai iš lanko paleista strėle pervėrė, pamindamas deramas pusbroliui, riteriui kunigaikščiui, priedermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. leid.

PDF 64-65

400. 48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją.

PDF 47

24 Kojalowicz, Pars I, p. 351. S t ryjków s k i, p. 459. Miechowita Lib. IV, p. 290, - pasakoja apie šią Gotfrido Lindeno Vilniaus apgultį kaip ir vokiečių kronikininkai, bet apsirinka, nurodydami ją buvus metais vėliau ir praleisdami kai kurias aplinkybes.

PDF 51

Jogailai pristigo pajėgų gintis taip staiga užkluptam, tad miestas ir pilys bemat buvo Kęstučio užimtos, turtai ir žirgai paimti, o pats Jogaila su motina uždaryti į kalėjimą31. locke. Tačiau miestiečių išvytas, nuvykęs pas magistrą sulaukė paramos, su pastaruoju 1381 metais išlaikė apsupęs Polocką 12 savaičių, bet ir sunki pilies apgultis, ir netikėti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos Kęstučiui atiteko kunigaikščio sostas, privertė Livonijos magistrą nutraukti apgultį, o Skirgailą grįžti į Vilnių. Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Algirdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sūnumi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvotas.

PDF 133

F o i g t a s, V, 534. Strijkovskis ir Koj e- 1 a v i č i u s apie tą gudrybę panašiai mena, pridurdami, kad Vytautas paleidęs gandą, esą atvykęs į Vilnių rengti savo sesers Ringailės vestuvių su Mazovijos kunigaikščiu Henriku iškilmių, kas panašiau į tiesą negu tai, apie ką bylojäma aukščiau nurodytame vokiečių aprašyme, esą turėjęs savo dukterį Sofiją ištekinti už Mazovijos didžiojo kunigaikščio.

PDF 65-66

h i XI Knyga, sk. 4,1. 396. Hist. Lit. Pars. I. lib. VII, p. 262.' 49 ## Puslapis 66 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Nors yra toks mūsų kronikininko pasakojimas apie Vilniaus įkūrimą XIV amžiuje, likę pėdsakų, liudijančių tą miestą buvus jau XII amžiuje.

PDF 68

Nors egzistavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, vis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame gyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajorijos knyga.

PDF 143

Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika 34 Strijkovskis prie nukautų tos apsupties metu priskiria Narimantą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasimanytą pasakojimą: „Narimantas, Pinsko kunigaikštis, Jogailos tikras brolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis su Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į pagalbą nuo vienų prie kitų, buvo kažkokio vokiečio riterio, ne prasčioko, iš Vytauto pusės, iškviestas stoti vienas prieš vieną, o kai abu iš mūšio lauko atjoję į pievą narsiai sukryžiavo ietis, ir pats Narimantas, nuo žirgo nublokštas, buvo sučiuptas ir atvestas pas Vytautą, pastarasis aną be gailesčio įsakė už kojų ant vinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp vokiečių patrankų ir šaudyklių, o patį mirtinai iš lanko paleista strėle pervėrė, pamindamas deramas pusbroliui, riteriui kunigaikščiui, priedermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. leid.

PDF 35

Jį mena xvi a. istorinė tradicija (Lietuvos metraščiai, M. Strijkovskio kronika), kt. vėlesni liudijimai. Vienalaikių šaltinių duomenų nėra.

PDF 34

7 Šventaragio vardo kilmę aiškina Stryjkowski savo kronikoje kn. VIII, p. 345-348; Kojałowicz, Hist. Lithu. Pars. I. lib. V, p. 138 ir Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany 00. Franciszkanów Litewskich. Wilno 1740 in 8vo, skyr. I.

PDF 51

31 Strijkovskis, 1.465, o juo sekdamas ir K o j e 1 a v i č i u s, p. 361, plačiai aprašo, kokių gudrybių tąkart ėmėsi Kęstutis, puldamas Vilnių.

PDF 126

Pilvytė yra originalus lietuviškas pavaclin imas. Pilwis iš tikrųjų reiškia storulį, perkeltine prasme - turčių. Iš čia Pilwitos, kaip vadina Strijkovskis, arba Pilwite, reiškia turto deivę.

PDF 155

Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.

PDF 180

Kitaip juos vadindavo piktukais nuo Piktas', netoli Vilniaus yra Piktukonių (Piktukance) kaimas. Kitose vietose vadinosi pursčiai (Puršcie). Netoli Lydos yra taip vadinamas palivarkas. Romėnų mitologijoje panašūs dievaičiai buvo vadinami Purs; Strijkovskis juos vadina taip pat pigmėjais17.

PDF 180

Anuo metu Strijkovskis, įtikėjęs savo tiesa, teigė, jog jie pasirodydavę prieštaringiems žmonėms. Kaip įrodymą jis pateikia Upsalos arkivyskupo Olafo, Agripos ir kitų lengvatikių, kaip ir jis pats, rašytojų liudijimus, nes sako: „Kurše, Livonijoje, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.

PDF 202

Gyvatė (Giwojte) Nuodingas šliužas. Šios rūšies būtybės buvo traktuojamos kaip namų dievaičiai, jas gyvas labai rūpestingai prižiūrėdavo. Strijkovskis aiškiai sako, kad Vilniuje, prie didžiosios Perkūno šventyklos, tokie šliužai buvo laikomi atskiroje koplyčioje, kurią ir dabar galima pamatyti Katedroje, po didžiuoju altoriumi.

PDF 261

Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų statymas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovaičio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio, milžino išvaizdos.

PDF 431

Jau ir šiaip žinome, ir anksčiau sakėme, kad kažką panašaus turėjo ir stabmeldžiai lietuviai. Pono Rėzos8 8 Beje, daugiau už kitus Prūsijos ir Livonijos kronikininkus apie tai rašo Strijkovskis, kadangi jis turėjo rankose istorijos šaltinius, kuriuose buvo žinomos tos ilgiausiai Lietuvoje gyvavusios aukštos pareigos ir todėl jie galėjo suteikti daugiau smulkesnių žinių. 430 ## Puslapis 430 tyrimai patvirtina, kad ir lietuvių įsakymų leidžiamoji vyresnybė siųsdavo lazdas, kurios viršuje sukreivintos tokiu būdu , koks iki šiol tebegyvuoja Prūsų Lietuvos kaimuose.

PDF 30

Baigtos istorijos negalime rasti1; kronikos ir istorijos žinių rinkiniai, pasirodę vos nuotrupomis, tik tikslina padavimų ir raštų minimas žinias, kad būta ir plačiau išdėstytų dalykų. Iš visų spausdintų verčiausias yra vienas Strijkovskis**, po to — prūsų ir Livonijos kronikininkai. Nepaneigiama tiesa tai, kad šis istorikas būtų buvęs laimingesnis, jei būtų panorėjęs apsiriboti tik senienų ir rankraščių, kurių daugelį turėjo po ranka, rinkėjo šlove; bet, nelaimei, jis įsigeidė istorijos, suskirstytos į knygas ir skyrius, kurių priekyje įdėtų savo rėmėjų vardus. Užsikrovęs šią ne pagal savo jėgas naštą, mūsų garbingasis pirmtakas skubėjo be menkiausios kritikos, be atsargumo su datomis, palyginimo, dalyko nagrinėjimo, ir skubėjo pagrįstai: jau nedaug metų jam buvo skirta gyventi. Tačiau jis nesuskubo įgyvendinti visų savo ketinimų.

PDF 31

Latvių, arba Livonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus atranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas Kojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis apsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius rėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas. 6 Nuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mėginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.

PDF 45

Tam nereikia įrodymų, nes tai liudija minėtų kraštų istorijos. Mūsų kronikininkas Strijkovskis vėlgi tai patvirtina savo istoriniais šaltiniais, kuriuos jis naudojo1. Paskui Hartknochas**, remdamasis vertais pasitikėjimo prūsų kronikų rašytojais, ypač Kasparu Dankvertu, puikiai išmanantis prūsų istoriją, darbštus istorinės tiesos tyrinėtojas ir atradėjas, visiškai įsitikinęs tvirtina, kad kimbrų gyventa žemėje, kur vėliau įsikūrė prūsai.

PDF 46

Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tiesiai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais romėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidingai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas. Tos audros, anot kronikose užrašytų padavimų, beveik be paliovos truko 12 metų, nusiaubė Baltijos jūros vakarines pakrantes ir neatpažįstamai pakeitė jų vaizdą: pradingo netoli 1 Plutarchus; Sirabo.

PDF 46

Tačiau esama sunkumų nustatant datą, kada tai galėjo įvykti: kalbėdamas apie dalykus, susijusius su įvykiais, galėjusiais įvykti daugiau negu šimtmetis prieš naują erą, jis mini 1190 metus ir kalba apie tą potvynį, kuris, anot jo pasakojimų, turėjęs būti iki prūsų įsikūrimo prie Baltijos jūros3. Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tiesiai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais romėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidingai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas.

PDF 51

Jogailai pristigo pajėgų gintis taip staiga užkluptam, tad miestas ir pilys bemat buvo Kęstučio užimtos, turtai ir žirgai paimti, o pats Jogaila su motina uždaryti į kalėjimą31. locke. Tačiau miestiečių išvytas, nuvykęs pas magistrą sulaukė paramos, su pastaruoju 1381 metais išlaikė apsupęs Polocką 12 savaičių, bet ir sunki pilies apgultis, ir netikėti pokyčiai Lietuvoje, per kuriuos Kęstučiui atiteko kunigaikščio sostas, privertė Livonijos magistrą nutraukti apgultį, o Skirgailą grįžti į Vilnių. Strijkovskis ir Koje- 1 a v i č i u s supainiojo Andrių, Algirdo sūnų, su Vaidotu, Kęstučio sūnumi, todėl radosi jų minimas Andrius Vaidotas, Kęstučio sūnus, Polocko kunigaikštis - visai išgalvotas.

PDF 155

Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwiestas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažymėti ten visuomet stovi medinis kryžius. Jis yra ant gana aukšto kalno, matomas toli iš jūros. Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patikslina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Praurimės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidilučių. Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams.

PDF 46

Strijkovskis neabejotinai taiso šios vietos prieštaravimus ar rašiusiojo klaidą, nes nurodo kimbrų pasitraukimo epochą, vesdamas juos nuo Baltijos jūros pakrančių tiesiai į Ilyriją, kur jie prie Nortbėjos pirmąsyk kariauja su tenykščio prokonsulo Cyras-Karbo** vadovaujamais romėnais; tai įvyko 190 metais prieš Kristaus gimimą4. Iš to išplaukia, kad buvo pastebėta Rozencveigo ar klaidingai į egzempliorius, buvusius po ranka Hartknochui ir Pretorijui, o gal ir Strijkovskiui, įrašyta data, tikriausiai prieš skaičių 190 pridėtas vienas vienetas. Tos audros, anot kronikose užrašytų padavimų, beveik be paliovos truko 12 metų, nusiaubė Baltijos jūros vakarines pakrantes ir neatpažįstamai pakeitė jų vaizdą: pradingo netoli 1 Plutarchus; Sirabo.